Monitos svetainė

„Išgyventi žiemą”, - parašo ji ir nusisukusi bando gyventi toliau.
Atrodo tik vienas uždavinys.
Viena pirštinė.
Viena.
Ir pasakyk, kaip tai padaryti?

Susisukti į kokoną. Pavasarį išskristi.
Pakelti sparnus ir išvykti.
O jei išsirisi be sparnų?
Plauksi?
Važiuosi?
Ar kas priims…

„Išgyventi žiemą”, - pasakė ji ir užsimovusi botus perbrido pusnį.
Atrodo tik vieną, tik iki kelių.
Net iki kelių.
Ir viena tapo daug…

…nes pavasarį viskas sužydi…

„Išgyvenom žiemą”, - norėtų pasakyti, bet vis dar sninga.
Atrodo, kad viskas užšalę.
Po ledu žuvys ir neišspręsti reikalai.
Nes su viena pirštine viską tvarkyti velniškai šalta.

Rodyk draugams

[Turbūt turėčiau perspėti, kad kūrinys nėra skirtas jaunesnei nė 18-mečių auditorijai. Bent jau neturėtų būti.]

Mano kūnas nevalingai krūptelėjo ir sąmonė susisiekė su išoriniu pasauliu kaip tik tuo metu, kai besišypsanti stiuardesė dalino meniu. Ištiesiau nugulėtą ranką ir ėmiau vartyti tuos kelis lapus su nežmoniškomis kainomis. Tiesa pasakius, net nepastebėjau, kad dar kylant lėktuvui užsnūdau. Matyt buvau labiau pavargusi nė maniau. Atostogos, kurios nualino. Kažkaip paradoksalu.
Mostelėjau praeinančiai mergaitei tvarkingai išlyginta uniforma ir preciziškai susegtais plaukais:
- Alaus, - šiuo aspektu buvau tikras vyras. Ji padavė man skardinę ir plastikinę stiklinę, kuri priminė šlapimo mėginių laikymo indelį. Atsilenkusi staliuką priekyje sėdynės, viską susidėsčiau ir iš rankinės, kurios turėjau gerokai pagrabalioti po sėdyne (mat tokios taisyklės), išsitraukiau nestorą knygeliūkštę. Tamsus minkštas viršelis, vaizduojantis pusnuogės merginos siluetą ryškioje šviesoje. Keistas sprendimas. Įsitaisiau patogiau ir atsiverčiau pirmą puslapį. „Čia galėtų būti dedikacija: Mano gyvenimo moteriai ar kažkoks panašus šlamštas”, - pagalvojau. Tiesa ta, kad tai buvo praktiškai neįmanoma, nes žmogus, kuris man ją padovanojo yra per daug pedantiškas, kad terliotų knygą savo negrabiu raštu ir per daug išdidus, kad leistų kažką panašiai sentimentalaus įspausti tituliniame puslapyje. Nutaisiusi kritišką išraišką gurkštelėjau alaus ir ėmiau lėtai skaityti. Kaip visada. Su niekuo kitu nesumaišomas stilius, kurį nagrinėjant jautiesi lyg tai darytum kalba, kurią neseniai išmokai ir skiemenų dėliojimas į žodžius būtų didžiai skausmingas, nes smegenys visiškai nenori taikyti įgytų žinių. Ties dvidešimtu puslapiu užverčiu knygą ir pasidėjusi ant kelių užsimerkiu. Jei neprasidės migrena, bus stebuklas.
Paprašau pakartoti mano užsakymą. Įpusėjus antrai skardinei, mano ir skaitalo santykiai gerėja - imame vienas kitą suprasti, artėti, aš pradedu įžvelgti paslėptas prasmes. Skaitydama Jį aš visad stengiuosi likti nešališka, nesieti nieko su mūsų bendru gyvenimu, tačiau aš tik žmogus. Dabar jau palinkusi į priekį, akimis ryju sekso sceną. Herojaus kailyje stoviu priešais nuogą moterį. Jos apvalios krūtys ir statūs speneliai dabar vienintelis į mano akiratį patenkantis vaizdas. Kaip ir vienintelis mintyse. Trumpam sustoju ir perkryžiuoju kojas. Jaučiu drėgmę.
Jokios užuominos apie jos fenotipą. Tik gracingai minima išblyškusi oda ir tos moteriškos pieno liaukos, vaizduojamos neapsakomais žodžiais. Jaučiu kambaryje tvyrančią įtampą, jo norą, geismą, jos nekantrumą, virpantį kūną, kai jis ją liečią, delnu braukdamas nuo kaklo iki pilvo apačios, slysdamas nugaros išlinkimu ir į ją. Jos gilų įkvėpimą. Atsidūstu, atkreipdama netoliese sėdinčio vyriškio dėmesį. Sunkiai alsuodama susiverčiu likusias putas ir nervingai užvertusi knygą įsispoksau į kėdę priešais. Nusuku akis tarsi iš gėdos, tarsi jausčiausi kalta prieš save, kad tapau ta moterimi ir tas, kuris mane lietė, buvo šitas baisus prozininkas. Rašytojas diletantas, kaip aš jį mėgau vadinti. Nes laikiau save jo mokytoja. Geltonsnapis, kurio knygos buvo perkamos ir mylimos snobų kaip „Starbucks” kava.
Minčių virtinė perplaukė tirštoje nuo alkoholio ir netikėtos aistros galvoje ir virto klausimais, į kuriuos velniškai norėjau atsakymų, bet nesugebėdavau paklausti. Ar aš galiu tapatintis su heroje? Ar Jis galvojo apie mane, kai tušinuku dulkino ją? Ar Jis mylisi su savo gerbėjomis, kai jos orgazmo pagautos meta pinigus ant prekystalio ir lekia namo į lovą skaityti, laikydamos vieną ranką tarp šlapių šlaunų.
Pakėliau ranką:
- Sidro, - tvirtai paprašiau gėrimo, kurio nekenčiau labiau už viską pasaulyje, bet tai buvo jo eliksyras, kaip mėgdavo pats teigti, ir taip aš bandžiau pasijausti truputį artimesnė. Visai kaip prislinkdama iš nugaros, padėdama galvą ant peties, kai vyksta kūrybinis procesas ir turbūt aš esu mažiausiai svarbus padaras žemėje. Gal blogiau. Gal daiktas.
Išgėrusi viską beveik vienu mauku troškau žemyn nuguiti gumulą gerklėj. Po kelių minučių viskas ėmė plaukti ir mano drėgnos akys nebeatrodė toks baisus dalykas. Aplinka buvo minkšta ir švelni. Viskas migdė. Alkoholis manęs niekad taip gerai neveikdavo kaip n kilometrų virš žemės.
Pabudau nuo švelnaus dunkstelėjimo. Mes nusileidome. Prabudus viskas atrodė kaip anksčiau. Susirinkau daiktus ir apsimuturiavusi išlindau į speiguotą vėją. Atsargiai dėliojau kojas, nes nebuvau tikra, ar visas alkoholis tvirtai pasišalino iš mano mąstymo dėžės. Kol mus vežė į vidų negalvojau nieko. Išlipusi nukulniavau pirmiau kitų ir ryžtingai praėjau pro lagaminų atsiėmimo punktą. Visada keliaudavau tik su rankine. Nemėgau apsikrauti. Viską, ko man reikia, nusipirkdavau ir kiekvieną kartą išeidama iš Jo namų suversdavau į šiukšlinę. Nenorėdavau, kad kas nors primintų mano viešnages ten, nes pro tuos vartus galėdavau įžengti retai, o grįžti atgal visgi būdavo skausminga.
Su taksistu kalbėjau visą kelią. Jis klausinėjo apie mano kelionę, o aš pasakojau, kokie ten laimingi žmonės, negalėdama apsispręsti, kokia dėmė tame paveiksle buvau aš: šviesi terlionė, ar tamsus taškas.
„Tik neverk”, - pasakė jis, įsodindamas mane į autobusą. Ir aš stengiausi. Aš visad per daug stengiuosi. Galbūt todėl ir grįžtu tokia išsekusi.
Grįžusi namo susiradau ankstesnį bestselerį mokinio, kuris pranoko savo „sensėjų”. Atsiverčiu skirtuku pažymėtą vietą ir perskaitau savo mirties sceną. Tyliai dūstu pagalvėje, springdama žodžiais, aplaistytais karštu vašku ir maišytais mano pačios krauju, jausdama kaip per šlaunis teka karštas Jis. Dieną numarinu mintimi, kad dėl to, jog tai mano žmogžudystė, galėčiau atiduoti nukirsti savo mažąjį pirštelį, kurį Jis taip myli. Atsikėlusi vėl lauksiu, kada Jis pasitiks mane su peiliu, mėgindamas mano akyse įžvelgti tikrąją meilę, kaip pats kažkada šnibždėjo mums mylintis, smaugdamas mane miline virve.

Rodyk draugams

Baimė. Ar tik ne ji verčia pakilti ryte iš lovos ir versti save daryti kažką, ko nesinori. Ir vis teisini: juk rytojaus gali nebebūti. Ar ta baimė tokia stipri, kad stumtų mus su parašiutu iš lėktuvo, kad pakviestų į lovą su nepažįstamuoju. Ar baimė mirti yra lygi norui gyventi. Nes juk taip kaip stipriai mes nelaukiame paskutinio atodūsio, taip kabinamės visomis išgalėmis į tai, jog galime būti. Egzistuoti. O jei labai pasiseka ir gyventi.
Baimė nuolatinė mūsų palydovė. Ir aš dažnai susimąstau, koks mano gyvenimas būtų be jos. Ar aš susisukčiau į ramybės kokoną ir iš po šiltų patalų neiškiščiau nė nosies laukan? Nes nebūtų sąžinės, kuri bijodama kažkokių pasekmių, nebaksnotų manęs: „Kelkis, eik, judėk į priekį”. Non progredi, est regredi. Taip. Ir to tobulėjimo variklis mūsų silpnumas.
Ar ne todėl puolame dažnai į pirmo pasitaikiusio glėbį? Nes nenorime likti vieniši. Ar ne todėl susitinkame ir šypsomės žmonėms, kurie mums nė iš tolo nepatinka. Nes bijome likti vieni.
Ir aš taip dažnai susimąstau, kiek aš esu padariusi genama šio jausmo. Pasidavusi instinktams, išdavusi save, atsisakiusi poilsio, atsisakiusi darbo, galimybės tobulėti, atsisakiusi draugų. Ir aš bijau, kad taip pat lygiai galiu atsisakyti ir laimės, kurią pagaliau jaučiu radusi. Nes bijau jos netekti. Ne, tiksliau, galbūt tiesiog bijau būti laiminga.
Kažkada rašiau: „Aš bijau padėti tau galvą ant peties, nes tu gali jį patraukti”. O tu gali.
Aš bijau tau tai pasakyti. Aš bijau. Bet galbūt kada nors man pavyks išsilaisvinti iš šito rato, kuriame bėgu. Ir galbūt tada nebebijosiu mirties.
Meskit akmenį - aš nebenoriu būti emociškai atbukusi.

O galbūt. Tik galbūt aš lipu dėl tavęs.

Rodyk draugams

Naujieji metai nėra pasikeitimų slenkstis. Jie ir nėr adurys į kažką nauja. Tai lygiai tokia pati diena kaip ir visos kitos. Bėda ta, kad mes siaubingai mėgstamae simbolizmą. Praeitus Naujus metus sutikau vieniša, ant kojų ir visiškai blaivai sąmone. Ir spėkit ką? Metų eigoje susiradau antrą pusę, kad labai sausai gyvenau tikrai negaliu pasakyti ir keliaut neteko. Taigi. Šiais metais vėl kažkur lėkiau. Žiūrėsim kaip bus. Žinau tik tiek, kad viskas keisis šimtą milijonų kartų. Būtų maloniau, žinoma, kad kai kas liktų statiška. Ir taip bus visai ne todėl, kad jau skaičiuojam 2010 metus, o todėl kad esame gyvi.

Dabar jau visai norėčiau susisukti į žieminį kokonėlį ir pratūnoti iki pavasario.

*Laimingų Naujūjų metų, mielieji.

Gal aš truputį pikta, nes nepamiegojau, nes nepaskaičiau kiek norėjau, nes man nieko kaip ir netrūktsa, nes laukia “nuostabus” mėnesis.

Rodyk draugams

šiandien pažiūrėjau, ką tokiu metu rašiau, kas buvo mano gyvenimas ir aktualijos. Galima sakyti, kad viskas pasikeitė šimtu aštuoniasdešimt laipsnių kampu, bet kartu viskas taip pat. Vis dar vienas vyras, dėl kurio man skauda galvą (dabar jau kitas), draugai (dabar jau kiti), seni draugai, seni apmąstymai ir nepakitęs požiūris, kad visi turime absoliučiai viską pasaulyje, tačiau tereikia atsimerkti ir nebijoti tai pasiimti.

Švenčių proga, kurios man kuo toliau, tuo labiau tampa labiau komercinės ir prarandančios prasmę, linkiu optimizmo (turbūt to, ko paskutiniu metu trūksta), šilumos ir prisiminti, kad ne visad svarbu, ką rasite po eglute. Svarbiau tai, ką atrasite širdyje ir sugebėsite pasidalinti prie šventinio stalo.

Su meile Monita

Rodyk draugams

Mano mergaite, kur eini,

Palikusi dienas ir pėdas smėly?

Tikram pasauly gyveni

Ir nebenori vėl liūdėti.

Tu apsisukus pažiūri,

Ar nemojuoja praeitis šešėly

Ir nusivylus nueini,

Nes tiktai ji gali padėti.

Užkonservavus gyveni,

Gyvenimo skriaudas ir gėlą,

Bet kartais vis dar pameni

Ir tylą apkabinus sėdi.

Mano miela mergaite, ar girdi,

Kaip tavo laikas bėga,

O kūne tavo nerami

Siela nenori miego.

Mano miela mergaite, supranti?

Kad reikia tau pabėgti,

Tikram pasauly būti negali,

Nes tu nemoki neliūdėti.

Rodyk draugams

“Aš puikiai suvokiu, kad be jo aš nugarmėsiu pragaran.”
Ačiū, kad esi.

Parklupdyk ant kelių mano pritvinkusią intelekto sielą,
Tą, kuri kažkada dėliojo odes,
Giedojo ditirambus meilei.
Ne, nereikia - parklupsiu aš pati,
Nes nežinau, ką reiškia tos raidės, žodžiai,
Tiek kartų apkabinti -
Dabar jau svetimi lyg optimizmas ir viltis.
Ir su purvu maišyk, nes atsikelsiu
Ir pavargusiu žvilgsniu nusišypsosiu -
Ne, ne optimizmas tai - tik principai akli,
Norėjimas žinoti, kad ant tavęs nevaikščios niekas.
Ir taip galvot naivų naivu,
Kad nieks įžūliai neužlips, pėdas palikęs neišeis
Kaip kad išėjo meilė.
O ji yra? Ar buvo, bus? Per amžius amen -
Nepražus, kol gyvas bus žmogus…
Žmogaus tas paprastas kvailumas.
O aš kvaila, nors užguita, apakinta šviesos,
Pripampus pieno motinos maitintojos,
O aš naivi, širdies geros,
Nors laužas kraunamas, nors miestelėnai šoka.
O aš ir degdama pakelsiu galvą ir žiūrėsiu
Tau į akis, nors džiaugsmas ten, nors
Nežinai, kas(-d) buvo meilė.

Rodyk draugams

Jis sėdėjo ir paslapčia dėbčiojo į ją. Besišypsančią, ryškia raudona suknute, koketiškai gestikuliuojančią rankomis. Kažkur tarp blizgios suknelės klosčių ir tos pigios gėlės plaukuose jis įžvelgė išdidumą. Ir jis galėjo atiduoti savo kūna išmėsinėti dabar pat, kad kai tik tos, kurios vardo jis neminės, žvilgsnis pakruypdavo į jo pusę, viskas apsiniaukdavo. Ir tik į jo. “Kaip tai neteisinga”, - galvojo jis, piktai jai atšaudamas į kažkokią nereikšmingą repliką. “Koks ji baisus žmogus”, - rodė jo poza, kuria jis apkabino jos draugę. Ir kuo toliau atmosfera kambaryje šiltėjo kaip paprastai būna po kelių taurių, tuo labiau neapykanta pamažu kėlė savo mažą pliktelėjusią galvą šalia jo ir kuždėjo baisiausius dalykus. Jis jau matė, kaip ji žiūri į jų draugą, kaip juokaudama prisiglaudžia, kaip šalai sėdinčiam vaikinui paliečia koją savo žavia. Ne, savo šlykščia maža pėdute, begėdiškai įvilka į juodas pėdukes. Ir tas vulgarus sijonas, su skeltukais. Ir pasakyk, kad ji nesiprašo būti išdulkinta. Ir ne tik savo apranga. Akimis, įžūliu fiksuotu žvilgsniu, išsirietimais. Kai abu išeina plauti indus ji tyliai apsitaško permatomo šilko suknelę ir ši priglunda prie to, kūno, kurį turi visi.

Juokas.

- Šokolado? - tiesia ranką namų šeimininkas.

- Žinoma, artu matei, kad aš…

- Kada nors ko nors atsisakyčiau, - pratęsia jis.

- Taip, ačiū.

- O ypač į burną.

Tyla. Viena svečių išsklaido įtampą “baikit-jūs-visada-tokie-nešvankiai-bejuokaujantys-hahaha”

Ji tyli. Įsidrąsina. Pokalbio kontekste nuskamba jos žodžiai:

- Taip, aš nepriklausoma moteris…

- Aš pasakyčiau, kad tu visų.

Tyla. Ji rengiasi. Šeimininkas bando atkalbėti, laiko už rankų. Ji paprašo ją išleisti.

Ji išeina.

Uždanga.

Ji sėdėjo ir galvojo apie visai kitus dalykus. Nedomino lėkšti pokalbiai. Kartais ji nusijuokdavo spiriama kažkokio keisto pareigos jausmo, kurio skatinama, beje, čia iš pat pradžių atsidūrė. Ji jautė, kad turi praleisti tą nedidelę laiko dalį su draugais. O irgalvojo, kad užpuolęs slogulys turbūt praies tūnant tarp žmonių ir jų problemų, kurių kaip tyčia šiandien jie neafišavo. Ji stengėsi nežiūrėti į jį, todėl sėdėjo atokiau, šalia jų draugo nevalingai ieškojo kontakto, kurį sudarius galbūt tarp jos ir žmogaus, kurio vardo nemini, atsirastų siena. Net mintyse ją susidėliojus, ji jautė kaip jo nepasitenkinimas pamažu pragraužia jau sudžiųvusį betoną iršaknimis plėsdamasis jį griauna. Ir viskas buvo daroma, kad tik ji susitvardytų. Iš jos pusės. O įkvėpimai buvo sunkus su kiekvienu jo atidedsniu žvilgnsiu, kurį smelkė neapykanta, su kiekviena jo replika,kuri taip žeidė. Ji sau penkiasdešimtą kartą kartojo, kad vyrai tokie: kol turi vilties, yra mieli, paslaugūs, švelnūs, bet kai atsisakai (visai nesvarbu kaip mandagiai ir jautriai), atskleidžia savo tikrąsias spalvas. Mama taip seniai sakė. Bet gal tai labiausia skaudino. Kad tatai tokios ir yratos spalvos. Pirma replika. Ji nuleidžia akis, tvardo ašaras, kurias gamina pamintas išdidumas. Antra replika. Kažkas nutrūksta. Ji rengiasi, draugas ją laiko, bando perkalbėti, kažką šaukia jam. Bet ji nori tik išeiti.

Tyla. Ji išeina.

Uždanga nusileidžia. Ji stovi ir žiūri įscenos gilumą. Ne, ji nepyksta. Gali persiplėšti - visko turėti negali.

Už kulisų jis tik dabar po truputį supranta…

Kiek vėlu - ji jau nulipo nuo scenos.

Rodyk draugams

Pagalvojau, kad keista, jog abu nužudėme vienas kitą savo kūrybos plotmėse, nesitarę, abu uždusindami (tik tu kaip visad - išradingiau). Ką tai pasako? Galbūt, kad mums visgi lemta būti kartu..

Rodyk draugams

Aš galvoju, ar laimė gali kaboti palubėje vandens pypkės dūmų pavidalu.
Ar ji gali skambėti, kaip kalbos apie mediciną?
Ar gali būti, kad paliesti ją, reiškia pirštų galais ieškoti vagelių ir įdubimų žmogaus kaukolės viduje?
Ar gali laimė rengtis baltais chalatais?
Ar laimė gali žudyti laukimu?
Ar laimė yra tai, kas bus? Skalpelio laikymas rankoje, pirmasis pokalbis su pacientu? Arčiau? Pakilimas virš debesų lėktuvu? Dar arčiau? Poilsis, padėjus rašiklį po egzamino? Visai arti? Spektaklis, juokas, pusfabrikačiai, važiavimas automobilio bagažinėje ir bandymas šituo džiaugtis.
Aš kartais galvoju, kiek tos laimės yra glėbyje to, kuris neskaito manęs. Kuris ir taip per daug gerai mane supranta.
Bet turbūt laimė kaip milijono dalelių dėlionė, kuriai sudėti reikia viso gyvenimo. Tada išvargęs pažvelgi į visą vaizdą ir nusišypsai prieš užmerkdamas akis poilsiui.

Rodyk draugams