BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Įžanga

2013-08-02 parašė Monitta

Mano mama man pasakė: dukrele, tu esi nerami siela. Ji man šiuos žodžius ištarė, kai man lakstant iš kampo į kampą užklausė, ką aš veikiu. Lengvabūdiškai mesdama drabužius tarstelėjau, kad ryt ryte man autobusas į Prahą. Tuomet mano gimdytoja tik tankiai sumirksėjo, sumišusi uždavė esminius klausimus ir daugiau nebesigilino į mano planus. Tąkart susidėjusi lagaminą, su savo pagrindine nusikaltimų partnere parsivežėm kuo geriausius įspūdžius ir istorijas, kaip priklauso suplukusios bėgdamos į autobusą, nes taip nesinorėjo palikti tos nuostabios miesto dvasios. Tokią turi Vilnius. Tokią turiu ir aš. Matyt. Nenurimstu. Noriu išvažiuoti, išeiti, būti, gyventi, pasidalinti tuo, ką supratau per savo kuklų metų skaičių šiame laike ir vietoje. Noriu sužinoti, kaip yra ten ir čia, kaip yra kito žmogaus sieloje. Gal todėl visi ir grįžta. Grįžta pas mane ant kelių padėti galvą, papasakoti apie savo paklydimus ir laimėjimus.

Groja Bitlai ir aš taip daug noriu parašyti. Bet galbūt sieloje dabar vasara, galbūt viskas taip šviežia ir taip pat netvarkingai nugulę kaip ir rūbai, kurie laukia sutūpti į lagaminą. Mano gyvenimas vėl apsivertė šimtu aštuoniasdešimčia laipsnių. Tada dar pasisuko neaiškia geometrine figūra, peršoko kelias dimensijas ir dabar plaukia kažko link. Vis pasisukdamas. J. man sakė, kad turėčiau parašyti knygą, gal net ne visai memuarinę, o galbūt net edukacinę iš serijos „kaip būna gyvenime“. O būna nuostabiai įdomiai ir keistai. Aš esu keista, todėl manęs nestebina žmonės. Todėl man viskas atrodo labai paprasta ir ne fenomenalu. O gal turėtų būti. Neseniai supratau, kad mane visgi kažkas stebina - normalumas, normos, kurios kitiems tokios pačios įprastos, kaip kiekvieną rytą atsikelti į nemėgstamą darbą, grįžti autobusu, penktadienį gerti iki tol, kol pamiršti, koks tavo gyvenimas sušiktas.

Čia gal tokia maža įžanga. Mažas minčių, kurios aplanko pirmą valandą nakties geriant alų, kratinys. Po to viską sudėliosim į lentynelės. Vėliau bus skyrius dedikuotas mano mūzai, menininkui, vyrui, kuris iš manęs nori pasidaryti žmoną, mano mažumoms ir dar daugeliui mano knygos herojų, apie kuriuos aš noriu parašyti. Nes jie to verti. Jie gimė mano lovoje, mano galvoje, mano mieste. Jie turi dvasią. Kitaip jie manęs taip netrauktų, kitaip jie negrįžtų. Jie visi grįžta.

Pasiimu cigaretę – tai paskutinė. Aš sau puikiai moku meluoti. Ar meluoju jums?

Rodyk draugams

Trumpai

2013-06-25 parašė Monitta

Vėjas lengvai nešė serbentinį tabako kvapą atšiauria pakrante. Cigaretė tiesiog pati lėtai smilko jo rankoje. Pro atdaras automobilio dureles visu garsu plėšė “Archive – Fuck you”. Jis retkarčiais prisimerkdavo daugiau turbūt ne todėl, kad į akis vėjas nešė smėlį, o todėl, kad mėgino prisiminti jos veidą. Kiekvieną kartą nusileidus vokams, nesvarbu, kokiu paros metu tai būdavo, ji iškildavo kaip sapnas. Būtent toks, kai žinai, ką matai, tačiau niekaip negali suakomoduoti žvilgsnio, išryškinti visų detalių, visų kontūrų. Jis giliai įtraukė dūmus ir lėtai juos išpūtė priešais save pro beveik nepravertą burną. Jeigu būtų pavasaris. Tada tobulai tiktų vaizdelis, kaip ji guli ant milžiniškais nėriniais užkolotos lovos vienais apatiniais, rankoje laikydama viskio taurę ir juokiasi. Dabar tikrai negalėtų pasakyti, iš ko. Ji padeda galvą ant pagalvės, pasislepia už jo peties, kad kyšotų tik vieną įžūli didelė jos akis. “Fuck you”. Prakeikta akis. Akys. Plačiai atmerktos – kartais žalios, kartais mėlynos ir labai retais atvejais pilkos. Iki pat sielos gelmių įtraukiančios, slepiančios tą begalinį skausmą, kuri ji, matyt, jautė, nes išėjo ir negrįžo.

Jis žinojo, kad jau laikas važiuoti, tačiau negalėjo pajudėti. Šiandien kaip niekad skaudu. Sudėti jos visi daiktai, paukoti, atiduoti, nepasilikta nė vieno prisiminimo, nes ir taip velniškai sunku jų nusikartyti. Pasižiūri į laikrodį – turi gal minutę. Kas ta minutė palyginti su nuolatiniu skausmu, kurį jis jaučia. Kaip banalu. O, kaip jis nekenčia banalumo. Visi mes orginalai.. Ypatingi. Pateptieji. Kažkur skaitė, kad mes esame susireikšminusi narcizų karta. O gal čia įžeistas jo ego? Ne. Jis myli. Berniukas myli mergaitę. Mergaitė išeina ir berniukas lieka stovėti žiūrėdamas į jūrą. Į mėgstamiausią jos daiktą visame pasaulyje. O, kaip ji nušvisdavo. Mažais pirštukais stumdavo smėlį sau po pėdomis ir šypsodavosi. Juokdavosi. Štai dėl ko ji juokėsi, pagaliau prisiminė jis – tada už lango ošė jūra. Ir jie visiškai negalėjo paeiti, nes vėjo gūsiai blokšte bloškė atgal, vijo į jaukų viešbučio kambario glėbį. Tada jie valgė žuvį ir grįžo visiškai išsekę, degančiais žandais ir labai ilgai kalbėjosi. Jis užmigo, o kai pabudo, ji gulėjo rąžydamasi ir pasisukusi nusišypsojo. Ji liūdnai nusišypsojo pasakydama “sudie”. Ir jo pasaulis sugriuvo.

Lyg niekur nieko jis numetė nuorūką ir užgesinęs brangių batų padu įslydo ant galinės sėdynės. “Galime važiuoti”, - teištarė ir nusisuko nuo jūros.

Rodyk draugams

Tai kelintas čia skyrius?

2012-10-27 parašė Monitta

Kiekvienas rašytojas turi savo mūzą. Aš ilgą laiką negaliu nuspręsti, ar ta mūza yra jausmas, ar žmogus. Užsiimti paieškom atrodo beprasmiška, kai jautiesi suaugęs ir emociškai subrendęs. Kai buvau jauna ir jautri, vyruose ieškojau mūzos. Ieškojau ten, kur jie mane priversdavo kentėti. Gal net neversdavo, bet man patiko. Patiko drama, kurią dažnai susikurdavau pati. Dabar sudėtingi santykiai yra mažiausia, ko man reikia. Viskas gyvenime turi būti paprasta. Apsispręsti gali per dešimtadalį sekundės. Per būtent tiek laiko gali pakeisti savo gyvenimą viena mintimi. Čia yra galia. Čia galėtų būti mūza. Dabar sėdžiu kambaryje, groja „Kings of Leon“ ir aš siaubingai noriu parūkyti, nes jaučiuosi kiek bohemiškai. Pagaliau mano gyvenimas vėl įdomus. Ir veikiausiai tai man patinka, nes rašau. O rašo turbūt tik gyva siela. Tik gyva siela diktuoja žodžius, kurie sėda tuomet kai ji hibernuoja. Ir net labiau už cigaretę aš trokštu viską išrašyti. Mūza. Mano mūza galbūt yra rudomis akimis, kurios viena tamsi it kaštono vaisiaus kiautelis, o kita medaus spalvos, kai šviesa krinta ant jos veido. Galbūt, kad rastum mūzą reikia tos pradžios, to tylaus nepasakyto žodžio. Ir gal net ne vieno. Tai ne meilė, tai ne susižavėjimas. Mūza yra nuotykiai, mūza yra susižavėjimas ir ne kasdienybė. Mūza turi būti ne standartinė, ne mylima. Mūzai tu neturi būti pasiruošęs visko atiduoti. Nes jei atiduosi visą save neliks nieko, ką galėtum dovanoti kūrybai. Mano mūza turbūt turėtų visą aplankalą. Ir aš galvojau, kad tai buvo jaunystės migla, tokia kokia būna, kai susižavi lygiu ir tyliu ežeru ankstų rytmetį, kai esi dar šiek tiek girtas, dar šiek tiek laimingas. Kai viskas yra taip tobula tą vieną tavo gyvenimo akimirką. Jeigu galėčiau sustabdyti vieną kadrą. Būtų rytas. Mano mėgstamiausias paros laikas. Rytas, kai tyliai gulėjome. Jie išėjo ir buvo tingus ir gera, paskui sekė meilė pasauliui. Ir ne dėl to, kad mylėčiau savo mūzą. Mūzų nereikia mylėti, jos tyliai atneša meilę į tavo gyvenimą, jos atneša kūrybą ir po to išeina, nes jei jos liktų baigtųsi banalybe. Arba tiesiog baigtųsi. Aš savo mūzai sumokėjau, bet palikau šiek tiek, kad ji grįžtų. Ir aš žinau, mano mūza galbūt mane šiek tiek myli. O aš myliu savo mūzą, už tai, kad dabar jaučiuosi savimi.

Rodyk draugams

Iš atsiminimų apie Angliją.

2012-09-19 parašė Monitta

D. mokėjo lietuviškai “ačiū” ir “penki”. Pagalvojau, kad internacionaliniai romanai visgi praplėtė šito užkietėjusio antiglobalisto žodyna, pridedami jam didelį pliusą, kaip tokio plauko žmogui - visko po truputį ir nieko iš tikrųjų. “Šiaudinis”, - kaip pasakytu mano gerbiamasis uošvis.

Istorija už “penkių” yra iš tiesų labai Garšviška. Šitai jį išmokė liftininkas lietuvis emigrantas Anglijoje, kai, pasak D., jo darbas buvo užkilti į paskutinį pastato aukštą, kuris buvo pažymėtas penktu numeriu ir leistis tikrinant visus aukštus žemiau. Tik galima įsivaizduoti, kad D. darbas buvo milijoną kartu įdomesnis nė to tautiečio. Mat šis be “Where are you going?” ir mygtukų spaudymo dar šalia numerių išraižė lietuviškus skaičiukų pavadinimus. Bala žino, ar iš grynų gryniausio nuobodulio ar edukaciniais - patriotiniais tikslais. O jeigu leisimės į gilesnius pamąstymus: gal net sau priminti, kas jis ir iš kur jis, kad globalizacijos mašina, kaip galbūt maste jis, neprarytų vargšelio ir neišspjautų kaip gatavo tingaus anglo. Taigi, ką D. išmokobuvo “penki”. Aš sėdėjau ir galvojau, kad visa tai labai Škemiška. Bandžiau tai paaiškinti D., bet jis pradėjo naują istoriją apie tai, kad arabų kalboje nevartojamas žodis “ačiū”. Ir taip aš po penktojo karto jo istorijos pakartojimo (kažkodėl jis mėgo pabrėžti viską bent “penkis” kartus), išmokau, kaip gi yra tas nevartojamas žodis.

Ana as’fi, Garšvos likimo drauge, kad galbūt tavo gyvenimas man ta ūkanotą rytą pasirodė labai paradoksalus.

Rodyk draugams

Ilgai nerašius

2012-06-09 parašė Monitta

Labai ilgai nerašiau, bet pajutau poreikį tai padaryti. Čia turbūt tokia motyvacinė terapija. Net reikėjo atsiversti savo blogą pažiūrėti, kada datuotas paskutinis parašliavojimas. 2010-08-24. Ooo taip. Matyt buvau labai užsiėmusi gyvenimu, rutina ar tiesiog nebuvau nelaiminga. Juk geriausi kūriniai gimsta iš nevilties. Na, bent jau mane labai užknisa skaityt nuotaikingas pezaliones. Šiaip tai visko belenkiek nutiko per šitą laiką ir gal visko neverta dėstyti. Neseniai kaip tik žiūrėjau filmą (”Daydream nation”), kurio esminis komentaras buvo: “That was the year nearly everything happened”. Aš neištekėjau, beveik neemigravau ir dar daug ko beveik nepadariau. Bet argi tai nėra daugumos istorija: aš vakar beveik..
Taigi, čia turbūt tokia maža įžanga. Tokia pradžia. Manau, kad dar parašysiu. Tikrai.

Rodyk draugams

Tai, kas svarbiausia

2010-08-24 parašė Monitta

Į tave žiūri negyvėlis gyvomis akimis nuo antkapio, kuris čia dulka dešimtmečius. Po smiltelę yra išnešiojamas vėjo. Tyliai kaip audra, užeinanti vienąkart per šimtą metų. Ir supranti, kad pinigai negali nupirkti visko. O gal?

Pastūmus duris, atsivėrė vaizdas į vargingą koridorių tamsiais, nuo storo riebalų sluoksnio patamsėjusiais tapetais, vietomis atsilupinėjusiais ir su visai tai nuotaikai nebūdingu žaismingumu susisukusiais linksmomis garbanėlėmis. Dedant kojas, senas kadaise geros medienos parketas žvygauja po kojomis. Toliau pasitinka gana erdvus kambarys: pora supamųjų krėslų, kurių kraštai pasidengę tuo pačiu purvu, didelis stalas, su iškarpų ir kruopščiai renkamų laikraščių (senų) krūva. Už jo pūpso nemaža knygų išminties prigrūsta spinta ir pretenzingai žvelgia į potencialų jų skaitytoją. Ant žemės rikiuojasi neveikiančių televizorių armija, o jų vadas (veikiantis) išdidžiai tupi ant senos spintelės. Kabo vienas kitas paveikslas, nutepliotas diletanto dailininko.
Mažoje virtuvėlėje kelios trikojės kėdės, neaiškios maisto talpos ir šaldytuvas, baigiantis pamesti paskutinius savo dantis, kretantis ir tirtantis lyg bandytų nusimesti rūdžių sluoksnį nuo nugaros.
Viskas tyliai kužda apie skurdą…
Jie susikibę už rankų tarsi mėgintų eiti karštoje lavoje plūduriuojančiais akmenimis bando išlaviruoti dar labiau nevirkindami senos grindų dangos. Abu krūpteli pasirodžius namų šeimininkui. Su neslepiamu pasidygėjimu veide jie pasisveikina. Suvaidintas familiarumas. Ji šmurkšteli nusiplauti rankų. Čiaupas kalkėtas, vonia tamsiai ruda, puošta įvairiais įsigėrusių suodžių ornamentais. Užsimerkusi ji baigia švarinimosi ritualą ir persižegnoja mintyse, jog ši diena greičiau baigtųsi. Vyras lėtai vaikšto po kambarius. Jo kritiška akis ieško pataisomų daiktų. Šaldytuvas. Televizorius. Reikia naujų.
Trumpas pokalbis ir abu kaip pamišę krauna maistą, šveitimo miltelius į prekybos centro vežimėlį ( juk kažkaip reiks pavalgyti higieniškai).
Jie sėdi ir valgo, nukloję stalą popieriniais rankšluosčiais ir polietileniniais maišeliais. Ji nervingai dairosi, ar prie ko nors neprisilietė. Jis pusiau šūkaliodamas aiškina, kodėl dabar važiuos pirkti buitinės technikos.
Abu išvažiuoja. Sena mama lieka sėdėti virtuvėje. Jos akys pasidengusios stiklu. Raukšlių išvagotas veidas beveik nejuda, neišduodamas tylios raudos. Penkeri metai ji nematė savo sūnaus ir marčios. Motina lėtai atsistoja, paima duoną, ją pabučiuoja ir užsitepusi sviesto lėtai pradeda kramsnoti. Ji galvoja apie šiandien tarpduryje pasitiktus veidus. Jų pasišlykštėjimą. Užsidengia rankomis veidą, nes žandai dega iš gėdos. Bet greitai susitvardo: šimtmečių patirties taip lengvai nenuplausi… Kaip ir stalo, sienų, kėdžių… Ypač, kai tą patirtį neši skaudančiais kojų sąnariais, nepakeliamomis iš skausmo rankomis. Ji dar kartą žvilgteli į duoną, po to į gėrybėmis nukrautą stalą ir godžiai nuryja susikaupusias seiles. O ji valgytų. Jei tik galėtų, jei tik jos ir skrandžio nuomonės nesikirstų. Ji suspaudžia duoną, atsistojusi paglosto senutėlį šaldytuvą. „Visai kaip aš…Ne kam betikęs…”- pagalvoja tyliai, jog niekas neišgirstų.
Vaikai grįžę skėsčioja rankomis ir nervinasi, keikdami mažo miestelio mažą asortimentą. Ji tyli. Kai šie užklausia, ko jai trūksta, užsimena, kad su tokia santechnika sugyventi negalima, ji purto galvą ir pridėjusi ranką prie širdies prisiekinėja, kad jai nieko netrūksta. Ji žino… Be jos namų ji niekas. Nors ir tenka kelti sunkų kibirą ir naudoti vietoj modernios vandens nuleidimo sistemos, skalbinius brūžinti kol paskausta ir taip daug mačiusios skalbėjos rankos.
Vaikai išlekia ieškoti pigaus šaldytuvo. Ji dar kartą apeina savo kuklų būstą. Grįžusi į virtuvę, sukaupia paskutines jėgas ir išplauna indus, nuvalo dujinę viryklę. Tada lėtu žingsniu atsipūsdama pasiima vieną trikoję kėdę ir pasistačiusi prie šaldytuvo lėtai atsišliejusi priglunda. Ji girdi kaip jos daiktai jai šnibžda meilę, kaip jie ją guodžia, prisimina, kad jie visad buvo šalia. Visus tuos metus. Šaltis vėsina veidą, ji po truputį nugrimzta į pasąmonę.
Vaikai skėsčioja rankomis ir nepaliaujamai maigo mobilius telefonus, ieškodami pigiausių laidojimų paslaugų. Jie iškart užsako akmenį, kuriame jie nori įamžinti savo motinos įstabias akis. Kad ir kokios spalvos jos bebūtų buvusios


Rodyk draugams

Nes aš rašau tik liūdėdama

2010-06-22 parašė Monitta

Mano herojai peršoko laiką. Jie paseno. O gal ir atsinaujino - sunku pasakyti. Argi viskas nėra tiesiog velniškai subjektyvu ir laikina. „Vis tiek visi mirsim”, - mėgau sakyti aš. Jau kuris laikas bijau apie tai net pagalvoti. Nes mano herojai tobuli. Jie tobula bohema. Sugulę rūko ir kontempliuoja apie gyvenimą ir meilę. O meilės tema gal ir nesikeičia. Bet kas gi tai? Ji laiminga? Ar tikrai? Kas yra laimė. Meilė yra tokia, kokios niekada jie nepažinojo. Vykusi. Tobula. Dūmai kabo kambariuose. Nes mano herojams patinka miegoti prirūkytuose kambariuose. Jėzus nerūkė. Juk taip? Ir jo Marija, kuri plaudavo jo kojas, kuri padėdavo jam kentėti, kuri jį nukėlė nuo kryžiaus ir glostė jo tamsią galvą. Išsilaižęs žaizdas jis pakilo ir išėjo. Atsiuntė dar penkis balandžius, kuriems ant nugaros buvo dvejonė: gal jam jos dar reikėjo. Kaip moters. Ar kaip paguodos.
Mano herojai šypsosi. Jie dalinasi vienu guoliu, vienais namais. Ji žiūri į ateitį ir nebebijo norėti tos ateities. Tos gražios ilgos ateities. Nes ji tokia įmanoma. Atrodo.
Bet yra tai, kas nesikeičia. O jie vis dar gilūs. Siaubingai gilūs. Tamsus vanduo. Daug užkaborių kur sūkuriai sielos šėlsta. Mano herojai vis dar verkia. Ne.. Jie verkia taip, kaip anksčiau nėra verkę. Ne dėl jo. Ne dėl meilės.
Mano herojai myli. O gal anksčiau ir nemylėjo. O gal viskas yra išties kitaip ir mano herojai neturėtų žiūrėti atgal. Lyginti ir mąstyti, keliais vienetais.. kartais.. yra geriau. Kokia gerumo skalė? Kuo vertinamas gyvenimas?
Ir kas yra aukščiau už tuos jausmus. Už tai, ką pesimistai ir vienišiai taip niekina ir krikštija banalybe. Už tai, už ką menininkai padėjo galvas, rankas ir širdis. Ant drobės, perspaudė stygom, nufotografavo ir paleido pelenais. Ak..
Kur aš čia? Prie stalo. Prie spausdinimo mašinėlės spausdinu savo herojų likimus.
Mano herojai peršoko laiką, bet jiems čia gerai. Kad kartais ir skauda. Bet jie tik žmonės. Tik žmonės.
Gal perrašyti istoriją ir paversti juos.. Dievais? Ar dievai myli kitaip? Ar medžiai myli? Medžiu? Slieku?
Lietum..

Rodyk draugams

Išgyventi žiemą

2010-02-17 parašė Monitta

„Išgyventi žiemą”, - parašo ji ir nusisukusi bando gyventi toliau.
Atrodo tik vienas uždavinys.
Viena pirštinė.
Viena.
Ir pasakyk, kaip tai padaryti?

Susisukti į kokoną. Pavasarį išskristi.
Pakelti sparnus ir išvykti.
O jei išsirisi be sparnų?
Plauksi?
Važiuosi?
Ar kas priims…

„Išgyventi žiemą”, - pasakė ji ir užsimovusi botus perbrido pusnį.
Atrodo tik vieną, tik iki kelių.
Net iki kelių.
Ir viena tapo daug…

…nes pavasarį viskas sužydi…

„Išgyvenom žiemą”, - norėtų pasakyti, bet vis dar sninga.
Atrodo, kad viskas užšalę.
Po ledu žuvys ir neišspręsti reikalai.
Nes su viena pirštine viską tvarkyti velniškai šalta.

Rodyk draugams

Užrašyk mane negyvai

2010-02-04 parašė Monitta

[Turbūt turėčiau perspėti, kad kūrinys nėra skirtas jaunesnei nė 18-mečių auditorijai. Bent jau neturėtų būti.]

Mano kūnas nevalingai krūptelėjo ir sąmonė susisiekė su išoriniu pasauliu kaip tik tuo metu, kai besišypsanti stiuardesė dalino meniu. Ištiesiau nugulėtą ranką ir ėmiau vartyti tuos kelis lapus su nežmoniškomis kainomis. Tiesa pasakius, net nepastebėjau, kad dar kylant lėktuvui užsnūdau. Matyt buvau labiau pavargusi nė maniau. Atostogos, kurios nualino. Kažkaip paradoksalu.
Mostelėjau praeinančiai mergaitei tvarkingai išlyginta uniforma ir preciziškai susegtais plaukais:
- Alaus, - šiuo aspektu buvau tikras vyras. Ji padavė man skardinę ir plastikinę stiklinę, kuri priminė šlapimo mėginių laikymo indelį. Atsilenkusi staliuką priekyje sėdynės, viską susidėsčiau ir iš rankinės, kurios turėjau gerokai pagrabalioti po sėdyne (mat tokios taisyklės), išsitraukiau nestorą knygeliūkštę. Tamsus minkštas viršelis, vaizduojantis pusnuogės merginos siluetą ryškioje šviesoje. Keistas sprendimas. Įsitaisiau patogiau ir atsiverčiau pirmą puslapį. „Čia galėtų būti dedikacija: Mano gyvenimo moteriai ar kažkoks panašus šlamštas”, - pagalvojau. Tiesa ta, kad tai buvo praktiškai neįmanoma, nes žmogus, kuris man ją padovanojo yra per daug pedantiškas, kad terliotų knygą savo negrabiu raštu ir per daug išdidus, kad leistų kažką panašiai sentimentalaus įspausti tituliniame puslapyje. Nutaisiusi kritišką išraišką gurkštelėjau alaus ir ėmiau lėtai skaityti. Kaip visada. Su niekuo kitu nesumaišomas stilius, kurį nagrinėjant jautiesi lyg tai darytum kalba, kurią neseniai išmokai ir skiemenų dėliojimas į žodžius būtų didžiai skausmingas, nes smegenys visiškai nenori taikyti įgytų žinių. Ties dvidešimtu puslapiu užverčiu knygą ir pasidėjusi ant kelių užsimerkiu. Jei neprasidės migrena, bus stebuklas.
Paprašau pakartoti mano užsakymą. Įpusėjus antrai skardinei, mano ir skaitalo santykiai gerėja - imame vienas kitą suprasti, artėti, aš pradedu įžvelgti paslėptas prasmes. Skaitydama Jį aš visad stengiuosi likti nešališka, nesieti nieko su mūsų bendru gyvenimu, tačiau aš tik žmogus. Dabar jau palinkusi į priekį, akimis ryju sekso sceną. Herojaus kailyje stoviu priešais nuogą moterį. Jos apvalios krūtys ir statūs speneliai dabar vienintelis į mano akiratį patenkantis vaizdas. Kaip ir vienintelis mintyse. Trumpam sustoju ir perkryžiuoju kojas. Jaučiu drėgmę.
Jokios užuominos apie jos fenotipą. Tik gracingai minima išblyškusi oda ir tos moteriškos pieno liaukos, vaizduojamos neapsakomais žodžiais. Jaučiu kambaryje tvyrančią įtampą, jo norą, geismą, jos nekantrumą, virpantį kūną, kai jis ją liečią, delnu braukdamas nuo kaklo iki pilvo apačios, slysdamas nugaros išlinkimu ir į ją. Jos gilų įkvėpimą. Atsidūstu, atkreipdama netoliese sėdinčio vyriškio dėmesį. Sunkiai alsuodama susiverčiu likusias putas ir nervingai užvertusi knygą įsispoksau į kėdę priešais. Nusuku akis tarsi iš gėdos, tarsi jausčiausi kalta prieš save, kad tapau ta moterimi ir tas, kuris mane lietė, buvo šitas baisus prozininkas. Rašytojas diletantas, kaip aš jį mėgau vadinti. Nes laikiau save jo mokytoja. Geltonsnapis, kurio knygos buvo perkamos ir mylimos snobų kaip „Starbucks” kava.
Minčių virtinė perplaukė tirštoje nuo alkoholio ir netikėtos aistros galvoje ir virto klausimais, į kuriuos velniškai norėjau atsakymų, bet nesugebėdavau paklausti. Ar aš galiu tapatintis su heroje? Ar Jis galvojo apie mane, kai tušinuku dulkino ją? Ar Jis mylisi su savo gerbėjomis, kai jos orgazmo pagautos meta pinigus ant prekystalio ir lekia namo į lovą skaityti, laikydamos vieną ranką tarp šlapių šlaunų.
Pakėliau ranką:
- Sidro, - tvirtai paprašiau gėrimo, kurio nekenčiau labiau už viską pasaulyje, bet tai buvo jo eliksyras, kaip mėgdavo pats teigti, ir taip aš bandžiau pasijausti truputį artimesnė. Visai kaip prislinkdama iš nugaros, padėdama galvą ant peties, kai vyksta kūrybinis procesas ir turbūt aš esu mažiausiai svarbus padaras žemėje. Gal blogiau. Gal daiktas.
Išgėrusi viską beveik vienu mauku troškau žemyn nuguiti gumulą gerklėj. Po kelių minučių viskas ėmė plaukti ir mano drėgnos akys nebeatrodė toks baisus dalykas. Aplinka buvo minkšta ir švelni. Viskas migdė. Alkoholis manęs niekad taip gerai neveikdavo kaip n kilometrų virš žemės.
Pabudau nuo švelnaus dunkstelėjimo. Mes nusileidome. Prabudus viskas atrodė kaip anksčiau. Susirinkau daiktus ir apsimuturiavusi išlindau į speiguotą vėją. Atsargiai dėliojau kojas, nes nebuvau tikra, ar visas alkoholis tvirtai pasišalino iš mano mąstymo dėžės. Kol mus vežė į vidų negalvojau nieko. Išlipusi nukulniavau pirmiau kitų ir ryžtingai praėjau pro lagaminų atsiėmimo punktą. Visada keliaudavau tik su rankine. Nemėgau apsikrauti. Viską, ko man reikia, nusipirkdavau ir kiekvieną kartą išeidama iš Jo namų suversdavau į šiukšlinę. Nenorėdavau, kad kas nors primintų mano viešnages ten, nes pro tuos vartus galėdavau įžengti retai, o grįžti atgal visgi būdavo skausminga.
Su taksistu kalbėjau visą kelią. Jis klausinėjo apie mano kelionę, o aš pasakojau, kokie ten laimingi žmonės, negalėdama apsispręsti, kokia dėmė tame paveiksle buvau aš: šviesi terlionė, ar tamsus taškas.
„Tik neverk”, - pasakė jis, įsodindamas mane į autobusą. Ir aš stengiausi. Aš visad per daug stengiuosi. Galbūt todėl ir grįžtu tokia išsekusi.
Grįžusi namo susiradau ankstesnį bestselerį mokinio, kuris pranoko savo „sensėjų”. Atsiverčiu skirtuku pažymėtą vietą ir perskaitau savo mirties sceną. Tyliai dūstu pagalvėje, springdama žodžiais, aplaistytais karštu vašku ir maišytais mano pačios krauju, jausdama kaip per šlaunis teka karštas Jis. Dieną numarinu mintimi, kad dėl to, jog tai mano žmogžudystė, galėčiau atiduoti nukirsti savo mažąjį pirštelį, kurį Jis taip myli. Atsikėlusi vėl lauksiu, kada Jis pasitiks mane su peiliu, mėgindamas mano akyse įžvelgti tikrąją meilę, kaip pats kažkada šnibždėjo mums mylintis, smaugdamas mane miline virve.

Rodyk draugams

O kodėl tu lipi iš lovos?

2010-01-16 parašė Monitta

Baimė. Ar tik ne ji verčia pakilti ryte iš lovos ir versti save daryti kažką, ko nesinori. Ir vis teisini: juk rytojaus gali nebebūti. Ar ta baimė tokia stipri, kad stumtų mus su parašiutu iš lėktuvo, kad pakviestų į lovą su nepažįstamuoju. Ar baimė mirti yra lygi norui gyventi. Nes juk taip kaip stipriai mes nelaukiame paskutinio atodūsio, taip kabinamės visomis išgalėmis į tai, jog galime būti. Egzistuoti. O jei labai pasiseka ir gyventi.
Baimė nuolatinė mūsų palydovė. Ir aš dažnai susimąstau, koks mano gyvenimas būtų be jos. Ar aš susisukčiau į ramybės kokoną ir iš po šiltų patalų neiškiščiau nė nosies laukan? Nes nebūtų sąžinės, kuri bijodama kažkokių pasekmių, nebaksnotų manęs: „Kelkis, eik, judėk į priekį”. Non progredi, est regredi. Taip. Ir to tobulėjimo variklis mūsų silpnumas.
Ar ne todėl puolame dažnai į pirmo pasitaikiusio glėbį? Nes nenorime likti vieniši. Ar ne todėl susitinkame ir šypsomės žmonėms, kurie mums nė iš tolo nepatinka. Nes bijome likti vieni.
Ir aš taip dažnai susimąstau, kiek aš esu padariusi genama šio jausmo. Pasidavusi instinktams, išdavusi save, atsisakiusi poilsio, atsisakiusi darbo, galimybės tobulėti, atsisakiusi draugų. Ir aš bijau, kad taip pat lygiai galiu atsisakyti ir laimės, kurią pagaliau jaučiu radusi. Nes bijau jos netekti. Ne, tiksliau, galbūt tiesiog bijau būti laiminga.
Kažkada rašiau: „Aš bijau padėti tau galvą ant peties, nes tu gali jį patraukti”. O tu gali.
Aš bijau tau tai pasakyti. Aš bijau. Bet galbūt kada nors man pavyks išsilaisvinti iš šito rato, kuriame bėgu. Ir galbūt tada nebebijosiu mirties.
Meskit akmenį - aš nebenoriu būti emociškai atbukusi.

O galbūt. Tik galbūt aš lipu dėl tavęs.

Rodyk draugams