BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Įžanga

Mano mama man pasakė: dukrele, tu esi nerami siela. Ji man šiuos žodžius ištarė, kai man lakstant iš kampo į kampą užklausė, ką aš veikiu. Lengvabūdiškai mesdama drabužius tarstelėjau, kad ryt ryte man autobusas į Prahą. Tuomet mano gimdytoja tik tankiai sumirksėjo, sumišusi uždavė esminius klausimus ir daugiau nebesigilino į mano planus. Tąkart susidėjusi lagaminą, su savo pagrindine nusikaltimų partnere parsivežėm kuo geriausius įspūdžius ir istorijas, kaip priklauso suplukusios bėgdamos į autobusą, nes taip nesinorėjo palikti tos nuostabios miesto dvasios. Tokią turi Vilnius. Tokią turiu ir aš. Matyt. Nenurimstu. Noriu išvažiuoti, išeiti, būti, gyventi, pasidalinti tuo, ką supratau per savo kuklų metų skaičių šiame laike ir vietoje. Noriu sužinoti, kaip yra ten ir čia, kaip yra kito žmogaus sieloje. Gal todėl visi ir grįžta. Grįžta pas mane ant kelių padėti galvą, papasakoti apie savo paklydimus ir laimėjimus.

Groja Bitlai ir aš taip daug noriu parašyti. Bet galbūt sieloje dabar vasara, galbūt viskas taip šviežia ir taip pat netvarkingai nugulę kaip ir rūbai, kurie laukia sutūpti į lagaminą. Mano gyvenimas vėl apsivertė šimtu aštuoniasdešimčia laipsnių. Tada dar pasisuko neaiškia geometrine figūra, peršoko kelias dimensijas ir dabar plaukia kažko link. Vis pasisukdamas. J. man sakė, kad turėčiau parašyti knygą, gal net ne visai memuarinę, o galbūt net edukacinę iš serijos „kaip būna gyvenime“. O būna nuostabiai įdomiai ir keistai. Aš esu keista, todėl manęs nestebina žmonės. Todėl man viskas atrodo labai paprasta ir ne fenomenalu. O gal turėtų būti. Neseniai supratau, kad mane visgi kažkas stebina - normalumas, normos, kurios kitiems tokios pačios įprastos, kaip kiekvieną rytą atsikelti į nemėgstamą darbą, grįžti autobusu, penktadienį gerti iki tol, kol pamiršti, koks tavo gyvenimas sušiktas.

Čia gal tokia maža įžanga. Mažas minčių, kurios aplanko pirmą valandą nakties geriant alų, kratinys. Po to viską sudėliosim į lentynelės. Vėliau bus skyrius dedikuotas mano mūzai, menininkui, vyrui, kuris iš manęs nori pasidaryti žmoną, mano mažumoms ir dar daugeliui mano knygos herojų, apie kuriuos aš noriu parašyti. Nes jie to verti. Jie gimė mano lovoje, mano galvoje, mano mieste. Jie turi dvasią. Kitaip jie manęs taip netrauktų, kitaip jie negrįžtų. Jie visi grįžta.

Pasiimu cigaretę – tai paskutinė. Aš sau puikiai moku meluoti. Ar meluoju jums?

Patiko (2)

Rodyk draugams

komentarai (4) | “Įžanga”

  1.   Greta rašo:

    Puikios mintys, labai svelnios ir raminanciai nuteikiancios

  2.   ,,Vis tiek visi mirsim" rašo:

    Pradėjau skaityti šį blogą visai neseniai, pradėjau nuo pirmųjų įrašų. Kuo labiau artėjau prie naujausių įrašų tuo labiau spaudė širdį. Paskutinis įrašas sukrėtė. Sukrėsti gražios mintys lyg ir negali, taip ir yra - mane sukrėtė ne Monikos mintys nes jos labai gražios ir gilios. Mane sukrėtė tai jog miršta tokie jauni ir mylintys gyvenimą žmonės, kokia buvo Monika. Ilsėkis ramybėje, drauge.
    ,,Tu taip arti, kad galiu tave jausti. Tu taip arti, kad galiu tave paliesti. Tu čia. Ir visada buvai. Tu taip arti, kad jaučiu tave plakant savo širdyje.
    Tu taip arti, bet kartu taip toli kaip dangus šiandien - toks šaltas ir beribis. Aš galiu tave paliesti, bet kai ištiesiu rankas, jaučiu tik miglą. Tu čia, bet aš tavęs nematau”

  3.   Tikek Mylek Lauk rašo:

    http://www.youtube.com/watch?v=SGTkR7Z4Xq4

  4.   Tikek Mylek Lauk rašo:

    http://www.youtube.com/watch?v=sOp0ngT5RlM

Rašyk komentarą