BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Jis + ji = jie?

Ji atsikelia iš lovos ir tingiai nueina į balkoną. Pavakario vėsuma. Dar nuo aistros drebančiomis rankomis prisidega cigaretę ir pasirėmusi ant baltos palangės įsistebeilija į lėtai dangumi slenkančius oro balionus. Kažkada ji turėjo svajonę vienu tokiu paskraidyti. Kažkada. Kiek lūkesčių ir dalykų, kuriuos pasižadėjo sau. Visi dabar ištirpę toje jų susikurtoje fizinių malonumų jūroje. Ir ji plūduriuoja. Ir vis dar bijo nuskęsti. Raumenys susitraukinėja nevalingai ir kūnas virpa. Kvėpavimas gilus ir vis nutrūkstantis tarsi prastai transliuojama radijo laida. Basų kojų padais šaltis ima šliaužti blauzdomis, šlaunimis, pasiekia pilvą ir verčia trypčioti vietoje. Išpūsti dūmai virsta kamuoliais pro langą ir turbūt kylą į kažkurių nelaimingų kaimynų valdas. Pamena, ji pati nekęsdavo rūkančiųjų. Bet. Dabar kitaip nebegali. Savotiškas nusiraminimo ritualas, kai visiškai nieko nemąstai. Nes. Jei mąstytum - išprotėtum.
Tūkstančius kartų ji galvojo apie palaidotas viltis, mintis ir visą kitą šlamštą, kurio atsisakė dėl jų. Dėl jų. Kaip paradoksalu, kad turbūt tokį apibrėžimą taiko tik pati. O žmogysta, dabar susirangęs ir pavirtęs ant šono, besiseilėjantis į jos (o gal jų?) šilką, taip situacijos turbūt neapibūdintų. Žinoma, vargiai, ar jis ką išvis galvoja. Po tokios baigties. Vargiai. Čia ji. Kvailelė turi jėgų, nes jos lyties mechanizmai sudėtingesni. Slidus reikalas tas moteriškas aukščiausias pasitenkinimo taškas. Bet turbūt laimė yra buvime. Jo laimėje. Kiek laiko jau taip? Kiek laiko ji randa laimę to individo, kuris atėjęs sužiaumojo jos siuvenyrinį šokoladą, kurį parvežė draugė iš Ispanijos, kuris nesivaržydamas jos vardu bendravo su jos draugais, džiaugsme. Kodėl tai, kad jis būtų sotus ir patenkintas taip svarbu. Tik nedrįskite vartoti to žodžio. To pragaištingo, niekam nereikalingo, apgailėtino žodelyčio. Tfu. Meilė. Paaugliškos veblionės ir seilionės. Nieko daugiau. Jau senokai tai nusprendė. O gal vėlgi nusprendė jis. Jau darosi sunku atskirti, kur baigiasi jos mąstymas ir prasideda primityvistinis vyriškas. Nors čia labai ginčytinas apibūdinimas. Nes ką daugiau galima pavadinti taip, jei tik ne idiotę, kuri gyvena, rodos, dėl didesnio gėrio. Ir net visiškai ne visuotinio. To, kuris lyg ir turėtų būti kilnus. Ji kilniai atsiduoda tik jam. Kiekvieną naktį. Rytą. Dieną.
Pamena, jog yra skolinusis daug knygų iš vyrų. Kažkodėl kiekvienas save gerbiantis džentelmenas įbrukdavo į rankas kokį skaitalą, kuris, anot jo, yra vertas raidelių suvokimo sakinio kontekste ritualo. O ji besišypsodama pasiimdavo, nusijuokdavo ir padėdavo į lentyną. Keistoka tai, jog meilužių skaičių galima nuspėti pagal leidinių užimamą vietą lentynoje. Ir visos jos dulkėdavo. Vargšelės. Iki šiol. Pamena, jis visiškai tarp kitko jai atsainiai įdavė vieną savo favoričių. Žaliu gražiai iliustruotu viršeliu. Jau po dviejų dienų ji gulėjo užvertusi knygą ir verkė. Verkė taip, kaip seniai to nedarė. Pabaiga nebuvo liūdna. Na, ne tokia liūdna. Bet ji verkė, nes jautė, jog tai pirma pabaiga. Ir viskas yra kitaip. Perskaičiusi viską nuo pradžios iki galo, pasijuto įsipareigojusi ir pririšta. Ir tai velniškai skaudino. Nes viskas buvo gana atsainu. Iš abiejų pusių. Neilgai trukus ji pasigyrė savo žygdarbiu - du šimtai puslapių per pora vakarų. Ir jis tik šypsodamasis paklausė: “Ir kaip?” Gulėdama veidu į veidą, ji staigiai apsivertė ant nugaros ir žiūrėdama į lubas, beveik tvardydama ašaras tepasakė: “Gerai, man patiko, įdomi istorija, sakyčiau, taip”. Ir beveik nemelavo, bet nepasakė ir visos tiesos. O ką galėjo pasakyti? “Mielasis, knyga privertė mane bliauti pusę nakties, nes nuo dabar aš jaučiu, jog priklausau tau”? Žinoma, kad taip negalėjo. Nes viskas, ką jie turėjo (velgi.. jie?) buvo paremta psichologiniu žaidimu numeris vienas: “Man-nerūpi- jeigu-tau-nerūpi”.
Ir dabar jis nėjo į balkoną, nes nenorėjo pasirodyti meilesnis nė ta, kuri po visko atsistojo ir išėjo parūkyti. O gal tiesiog neturėjo jėgų atsikelti. Ji gerai žinojo viena - jei ir toliau sugebės priversti jį taip dūsauti, tai artimiausiu metu šis niekur nedings. Todėl jos naktinės paranojos galėjo būti nukištos į giliausią pasąmonės stalčiuką. Bet čia atsiranda dieninės - daug baisesnės ir pavojingesnės. O ką, jei daugiau niekas, be to, ir nelaiko. Jei tai vienintelė virvutė, už kurios gali timpčioti. Ji prikanda lūpą ir pro besikaupiančias ašaras nebemato oro balionų, kurie jau gana toli. Nuplaukia. Visai kaip jos svajonės ir sveikas protas. Kuris yra jau seniai nuo jos pabėgęs mažas šunytis. Kiekvienąkart, kai ketindavo ant vyriškosios nelaimės užsiundyti tą skaliką, viskas baigdavosi, kad šis laižydavo jam veidą ir nešdavo kaulą. O kas tada belieka? Iššokti pro atdarą langą? Nes turėjimas ir bijojimas prarasti yra baisiau už bet kokį ilgesį, už bet kokį vienišos širdies skausmą.
Ji persisveria per rėmą ir šypsosi mažyliams dūkstantiems apačioje. Rankoje vis dar ta pati cigaretė. Visiškai dramatiška - užsimušti rūkant. O gal geriau atsistoti prieš važiuojantį traukinį? Argi ne taip yra jau dabar. Ji stovi ir tyliai laukia savo asmenybės sunaikinimo. Na ir kas, kad su to šikniaus pagalba ji intelektualiai auga, tačiau jos principai traukiasi lyg nelaistomas augalas. Kažkas yra pasakęs, jog meilėje principų būti negali. Kokia tai meilė? Kas tai meilė? Velniop tą jausmą ir velnio jį. Ji iššoks čia ir dabar. Vistiek niekad nepaskraidė oro balionu.
Ji atsispiria kojomis ir lengvai pakyla. Čia pat jos nuogą liemenį apglėbia vyriškos rankos ir kūną lengvai trukteli žemyn. Jo galva nusvyra jai ant peties. Kelios sekundės. Jis pakelia savo dideles akis ir kurį laiką spokso į jos kaklą, tada apsuka jos visą stotą ir pabučiuoja į kaklą, tada į akis. Ji užsimerkusi stovi. Ji bejėgė pykti ant savęs, kad lipo tik todėl, jog žinojo, kad jis ateis, kad yra paranojiška, nors jis visada ateina, kad nervinasi, nes negirdi “myliu”, nors tai pajaučia kiekvienąkart būdama su juo šimtus kartų ir tokia jėga, kad nebesinori gyventi. Norisi tik mirti čia ir dabar.
“Kaip aš tavęs nekenčiu”, - sušnibžda ji, o savo ruožtu jis pasikelia moterišką būtybę ant rankų ir nusineša į savo guolį.
Jie yra jin ir jang. Moteris ir vyras. Tokie, kokie turi būti. Vedantys vienas kitą iš proto ir į isteriją. Daugiausia į kairę. Čia ir dabar. Tik sukūrus pasaulį. Jie. Smerkiami ir tie, kuriais žavisi. Nekenčiantys vienas kito žodžiais, bet mintimis.. Nutylintys. Tylūs Adomas ir Ieva, išvaryti iš Rojaus, bet susisukę lizdą čia. Ir dabar Ir per amžius. Amen?

Patiko (0)

Rodyk draugams

1 komentaras | “Jis + ji = jie?”

  1.   Migle rašo:

    O jetau turbūt pats ydomiausias mano skaitytas dienoraštis, tobula!

Rašyk komentarą