Monitos svetainė

Pagalvojau, kad keista, jog abu nužudėme vienas kitą savo kūrybos plotmėse, nesitarę, abu uždusindami (tik tu kaip visad - išradingiau). Ką tai pasako? Galbūt, kad mums visgi lemta būti kartu..

Aš galvoju, ar laimė gali kaboti palubėje vandens pypkės dūmų pavidalu.
Ar ji gali skambėti, kaip kalbos apie mediciną?
Ar gali būti, kad paliesti ją, reiškia pirštų galais ieškoti vagelių ir įdubimų žmogaus kaukolės viduje?
Ar gali laimė rengtis baltais chalatais?
Ar laimė gali žudyti laukimu?
Ar laimė yra tai, kas bus? Skalpelio laikymas rankoje, pirmasis pokalbis su pacientu? Arčiau? Pakilimas virš debesų lėktuvu? Dar arčiau? Poilsis, padėjus rašiklį po egzamino? Visai arti? Spektaklis, juokas, pusfabrikačiai, važiavimas automobilio bagažinėje ir bandymas šituo džiaugtis.
Aš kartais galvoju, kiek tos laimės yra glėbyje to, kuris neskaito manęs. Kuris ir taip per daug gerai mane supranta.
Bet turbūt laimė kaip milijono dalelių dėlionė, kuriai sudėti reikia viso gyvenimo. Tada išvargęs pažvelgi į visą vaizdą ir nusišypsai prieš užmerkdamas akis poilsiui.

O jeigu žemė prasivertų

ir angelai be sparnų

tuščių akių vandenynų

duobėse skandinti imtų mus..

Ir lyjantis vanduo

nebūtų nė per šaltas,

negaivintų pavargusių

akių, o būtų lyg siera?

Apokalipsės lūpų paliesti

išeitume į niekur,

palikę savo sielą čia,

užliptume dangun.

…

Neprašyk nebedainuoti,

Nesakyk, kad šitaip per sunku

Nes lyrikai galiu beatsiduoti -

Kitaip gyvent deja nebegaliu..

…

O jei dangus, kur

laiptai veda, ten

aukštai yra apvirtęs

ir pakilę atsidursim pragare..

Ir nusideginę rankas

iki pat kaulų baltumos

nebemokėsim vienas kito

liesti?

Apokalipsės paguldyti ir

užkloti lopšy

liepsnų, mes vėl

pamiršim žodį meilė.

…

Neprašyk tau nerimuoti,

Nesakyk, kad žmogiškumas nesvarbu -

Net jeigu ateities planai migloti,

Aš lauksiu išskėstu glėbiu..

(Vėl)

[2009.09.22 23:57:36] M sako: kodel is jusu blogo isnyko skyrelis
[2009.09.22 23:57:39] M: apie kasdienybe?
[2009.09.22 23:57:59] M: kur aprasydavote savo pacios isgyvenimus ir rutina. raso pasipiktines gerbejas
[2009.09.22 23:58:07] M: 53metai, varena

Geras klausimas.

[2009.09.22 23:58:58] Monita sako: blem norėjau į saitą apie save įdėt unikui nuorodą į blogą
[2009.09.22 23:59:04] Monita sako: bet tada pagalvojau, kad nereikia
[2009.09.22 23:59:12] Monita sako: dėstytojui paskaityti apie lesbietes ir pan
[2009.09.22 23:59:20] M sako: juk fun
[2009.09.22 23:59:20] M sako: tai komon
[2009.09.22 23:59:54] M sako: reikia pastebeti
[2009.09.23 00:00:07] M sako: kad dingus dienorascio sukems, dingo ir komentatoriai
[2009.09.23 00:00:14] M sako: zmonems reikia skaityti apie kitu gyvenimus

Gal ir reikia. Gal ir vėl pradėti vapalioti apie kasdienybę.

[2009.09.23 00:00:27] M sako: zmonems reikia zinoti su kuo permiegojo blogere Monika

Nejaugi? Įdomu, kiek žmonių atklys pamatę antraštę: “Su kuo miegojo blogerė Monika?”

Ir visai netyčia aš vėl prakalbau apie tai, visai netikėtai. Pradėję pokalbį kaip visada nuo trumpų bereikšmių frazių, perėjome prie vienas kito aistrų kurstymo ir kažkodėl mūsų geismų vežimo ratas staiga sugriuvo dunkstelėjęs į aštrų pakelės akmenį ir jo nuolaužos pabiro nant kelio, skaudžiai smigdamos širdin. Ir į atviras žaizdas tu subėrei tiek klausimų ir komentarų, kad kaip visad aš negalėjau sulaikyti ašarų. Man visada buvo skaudi ši tema. Dar skaudesnė, kai ją pradeda tavo lūpos, o šiuo atveju pirštai, kuriais dar taip neseniai glostei mano įkaitusį kūną, nustūmęs nuo akių plaukus, bučiavai vokus. Šiltai ir drėgnai ir man buvo gera. O dabar tu prakalbėjai apie mano praeitį ir ją prikėlei. Jaučiuosi taip lyg kas būtų iškasęs jau palaidotą mano motiną. Nors ji dar gyva, bet jei būtų po velėna ir ją ištemptų į paviršių. Lavoną. Atviroje vietoje. Kažkada taip mylėtą, galbūt kiek atbukusiai mylimą lavoną. Ir aš galėjau tik verkti. Nors paprastai nesu linkusi tai daryti.

Ir aš vėl pasijutau pažeidžiama, išrengta ir pastatyta miesto aikštėj. Ir jaučiausi kaip kokia prekė, kurią visi apžiūrinėja, kas nors susižavi. Nusiperka, parsiveda namo, bet pasako, kad aš niekad nebūsiu tų namų dalis. Kad aš kažkodėl iškrentu iš konteksto, nors esu tokia graži. O gal gražus daiktas. Objektas.

Jis man kažkada pasakė:

- Tu esi čia. Tu esi ten. Tu esi dabar. Tu esi tik tekant saulei. Tu esi mano, todėl esi visų.

Ir aš buvau pikta. Dabar tu paklausei, kiek kartų aš buvau visų, ar vis dar esu. Ir aš negalėjau kvėpuoti. Ne iš pykčio. Nors tada, pamenu, įsižeidžiau, kad jis mano, jog negaliu būti tik jo. Ir negalėjau. Jis buvo teisus. Galbūt už tą tiesą ir pykau. O dabar man buvo skaudu, nes aš esu tavo.

Kažkada rašiau:

- Aš esu čia. Aš esu ten. Aš esu dabar. Tu esi tik tekant saulei. Aš nesu tavo, todėl esu visų.

O jei nebebūčiau tavo, ar būčiau visų? Jei nebebūčiau tavo - aš mirčiau. Nes vien nuo minties mano širdis ima pašėlusiai daužytis, man trūksta oro ir norisi rėkti. Tai priešmirtinis jos darbo pikas. Pasiekus klimaksą, ji sustotų amžiams.

Kažkada rašiau:

- Tu dainavai visiems. Tu dainavai sau. Man dar niekas nedovanojo dainos, žiūrint į žvaigždes, todėl aš šoku visiems.

Tu man nedovanojai dainos, eilėraščio, novelės. Tu man net komplimentų davei tik tiek, kad jie įsirėžė atmintin ir dabar galiu pasakyti beveik sekundės tikslumu, kada tai buvo ir pacituoti be klaidų.

Jis man kažkada pasakė:

- Aš negaliu tavęs mylėti, nes tu visų.

Ir aš mirčiau, jei tu taip pasakytum. Net tavo tokie svarstymai mane varo į neviltį.
Tada tikrai žinočiau - manęs mylėti negalima.

Ji be jėgų susmuko, įsikibusi į bokso kriaušę, pakabintą jos erdvios svetainės viduryje. Ne visi svečiai pastebi kablį, riogsintį lubose, kuris byloja, kad kartais buto šeimininkė išsitraukia pirštines ir be gailesčio tvatina maišą, prigrūstą velniai žino kokių medžiagų, įsivaizduoja, jog fiziškai skaudina visas savo bėdas materializavusias į tą pailgą daiktą. Pailgą daiktą - puikiai padeda įsivaizduoti, jog keršijama vyriškai giminei. Ir dabar buvo panašiai. Ji spoksojo į vieną tašką netekusi jėgų po intensyvios kūno alinimo serijos. Rankos sopėjo, bet ji jautėsi kiek geriau. Tačiau vis tiek tai, kas taip graužė, liko neišmuštas iš savo šilto būvio.

Ji atsisėdo ir atsirėmusi į sieną lėtai ėmė nusiseginėti juodą blizgią odą nuo kumščių, kurie taip pat sopėjo - ji jautė savo krumplius. Nes labai stengėsi smūgiais nužudyti. O gal ir nusižudyti. Nes šiandien buvo diena, kai viskas, susibūręs į vieną darnią krūva užšoka ant sprando ir prislegia tave prie žemės visiškai nenatūralia sunkio jėga. Ir tada sunku vaikščioti, sunku net mirksėti. Viskas yra skausminga.
Nuėjusi į virtuvę ji pasidarė arbatos ir atsisėdusi prie stalo priešais pasidėjo mobilųjį telefoną. Šiandien jis tyli jau pusę dienos. Nuo dviejų visiškai nesusijusių barnių. O gal kaip tik tvirtai surištų atsitiktinių jausmų ir įvykių nuotrupų. Ir kontraversiškos mintys raižė jos sąmonę, kuri priešingai nė kūnas buvo labai gyvybinga ir paišė prisiminimų paveikslus, šlapias jutimines freskas. Ir ji negalėjo apsispręsti, ar nori, kad tas velnio aparatas suburgztų, suskambėtų ar kitaip pareikštų, jog yra veiksnus. Rankomis ji švelniai stumdė sausainius dailioje žalioje lėkštėje. „O jo akys žalios”, - sufleruoja begėdė atmintis. Ji nusisuka į kitą pusę ir akys užkliūva už alyvuogių indelio. „O jis nepakenčia alyvuogių”, - vėl neduoda ramybės sąmonės srautai. Ji užsidengia rankomis veidą ir sėdi taip kelias minutes, kad vaizdai nebekutentų. Kad neskaudintų daugiau nė ir taip gėlu. Ji pakelia akis ir paklausia galbūt sienos, su nevykusia bitės fotografija, galbūt neplautų indų kriauklėje: „O gal jo akys buvo žalios, o gal jis nepakentė alyvuogių?”. „O kodėl būtasis laikas?” - klausimu į klausimą nemandagiai atsako turbūt šluota, stovinti kampe. „O argi ne nuo mažų dalykų viskas prasideda? Argi namas nepradeda griūti nuo įtrūkimo, apie kurį visi pamiršo?” Ir išties, ji mąstė, ar tai, kad jis neskambino jai, reiškia kažko žlugdančio pradžią? Ar čia ji kalta, ar visa kvaila vyriška giminė su savo kaprizais ir kvaila konkurencija? Argi visas tas pavydas ne dėl ego? Ar ne todėl jis dabar ją ignoruoja, kad pasijuto nurungtas, mažiau svarbus, kai perskaitė kito žinutę jos telefone. Visiškai nekaltą ir beveik nesiūlančią to suprasti kaip neištikimybės. Nes tokia ji ir nebuvo. Tai tik šiek tiek kvepia flirtu. Bet ji visad skleidžia tokį aromatą. Ir tai nieko nereiškia. Visiškai nieko. Ir kažkodėl tokia reakcija šiandien atrodo siaubingai tragiška. Nes ji jautri. Nes viskas pakibo viršum gražios ir šviesios galvos, kuri nebesigarbanoja nuo begalinių spalvos keitimų.

Argi ne dėl jo ji susipyko su ta moterimi. Ta moterimi.. Kurią mylėjo, kurią turbūt myli. O gal nebe. Nes mylėdama jį, ji negali mylėti ne tik kitų vyrų, bet ir jos. Ir galbūt jai pikta ir taip skaudu dėl to, kad atsiradus tam vyrui iš jos gyvenimo dingo visi. Ji pati visus išstūmė ir dabar jaučia, kad jei jis paleis jos ranką (o taip gali būti), ji pasijus tarsi išmesta iš važiuojančio automobilio nuoga ir svetimoje šalyje. Ir jai taip sunku mylėti. „O man nesunku, manai?” - pasakytų jis, jei mokėtų kalbėti, nemindžiodamas savo išdidumo. „Ir ką mes tada veikiame kartu?”

Kartu jūs esate, nes kartu jums sunku, atskirai buvo dar sunkiau, o dabar kitaip būtų nebeįmanoma.

Telefonas suburzgia, manevruodamas po stalą. Ji nusišypso veik pro ašaras.

Iki kito karto ji nukelia kriaušę ir apsigobusi skara išeina į vakarą - kokie žmonės primityvūs.

Aš stovėjau apsigobusi indiška skara pečius, ausyse skimbčiojo masyvūs netikro sidabro auskarai, o man kilstelint rankas, žvangėjo aplink riešus tarsi stambūs smaugliai apsivijusios apyrankės. Tarp delnų laikydama jo nusvirusią galvą, žiūrėjau į užverstas akis, kurios bolavo iš po ant veido krintančių tankių, beveik juodų plaukų. Ir aš negalėjau nesutapatinti jo su Jėzumi, pavargusiu, išduotu, besiilsinčiu mano delnuose, kakta atsirėmusiu į manąją - nusidėjėlės Marijos Magdalenos.

Nes aš visai kaip ji - buvau akla ir godžiai puldavau prie kiekvieno savo kelyje sutikto vyro pirštais bandydama jame apčiuopti man skirtą laimę. Tačiau dabar aš praregėjau: kontūrai ryškūs kaip niekad: man braukiant per jo skruostų iškilimus jaučiu kaip mano kūnas įgyja atmintį ir aš niekad nebepamiršiu kaip atrodo tai, kas man skirta. Ir net jei tai dings, vis dar nevalingai trukčiojančiais judesiais vedžiosiu tas numylėtas linijas ore. Ir aš lygiai taip pat kenčiu, kai jį išduoda. Jo šalis. Jo sąmonė. Ir jis dingsta - yra pasiimamas kaip Jėzus į dangų. Ir parklupusi klausiu: ką man toliau daryti su savo gyvenimu?

***

Aš žingsniuoju gatve apsirengusi juodai nuo galvos iki kojų: blizgančios odos aukštakulniai bateliai, tokios pat medžiagos sijonas su skletuku iki dangaus, bliuzelė žaviais nėriniais ir perregimos pirštinaitės. Plaukai tvirtai susukti į kuodelį. Žvilgsnis netolimas, tačiau susikaupęs. Jokių bereikalingų  pasidairymų. Iš pat ryto keliauju pas jį. Kažkodėl susitapatindama su moterimi pagal iškvietimą. Beveik savo srities - gundymo ir moteriškumo - meistrė dabar einu pas klientą. Vieną vienintelį. Rankinė išsipūtusi nuo begalinio mano žavesio ir gašlumo, kokio statistinis Žemės gyventojas negalėtų pakelti, nors tik apie tai ir svajoja. Nedrįstų. Jis paprasčiausiai nedrįstų.

Moterys seka priekaištingu žvilgsniu, drovesnės smalsiai ir pavydžiai dėbčioja iš toliau. Tik vyrai, atvirai mesdami visas kortas ant stalo, spokso, atsisuka, nulydi įsmeigę akis į mano sąmoningai išryškintus privalumus ar net atsisukę numeta repliką.

Jokios reakcijos. Šiandien aš šalta.

Taip pat šaltakraujiškai stoviu prie jo durų. Kai jos atsiveria, įžengiu kaukšėdama naujutėlaičiu parketu. Paskui save ujas užtrenkiu ir pasuku raktą. Iš rankinės it iš kokios Pandoros skrynios ištraukiu juodą odinį diržą ir užneriu jam ant kaklo, tempdama į save.

Tai tik žaidimas. Jam. O aš atkeršiju už visas blogybes, kurias susikūrė mano sąmonė, kurias, anot jos, jis įvykdė. Ir kiekvienas to vyro inkštelėjimas priiartina jį vėl prie buvimo Dievo sūnumi. Ir kai po kančių jis vėl tampa Jėzumi, aš atsiduodu aistrai, leidžiu jai mane nusitempti arčiau pragaro prieangio. Ir aš vėl tampu Marija Magdaliete.

***

Aš guliu žolėje ir žiūriu į beribį mėlyną dangų. Koks banalus paveikslas. Aš ir jis. Šalia. Keista, jog gulėdama nebegalvoju apie pragaro liepsnas, laižančias man nugarą visada, kai tik atsiduriu toliau nuo jo. Kai nematau tų gilių akių ir šypsenos puse lūpų. Kai jo pirštai nesaugo mano odos nuo karščio, kurį jaučiu artėjant. Amžinybė neišvengiama. Amžinybė pragare. O gal Pragare? Koks galų gale skirtumas. Ir taip keista, kad jam mane apkabinus aš netgi trumpam regiu šviesą, suvokiu koks grynas yra dangus virš mūsų ir man netgi pasidaro šalta.

***

Aš puikiai suvokiu, kad be jo aš nugarmėsiu pragaran. Bet būtent dėl to, kad jis šalia aš ir artėju prie tos bedugnės. Kodėl šviesa mane veda į tamsą? Ir ką aš darysiu, kai ji užges?

Ji atsikelia iš lovos ir tingiai nueina į balkoną. Pavakario vėsuma. Dar nuo aistros drebančiomis rankomis prisidega cigaretę ir pasirėmusi ant baltos palangės įsistebeilija į lėtai dangumi slenkančius oro balionus. Kažkada ji turėjo svajonę vienu tokiu paskraidyti. Kažkada. Kiek lūkesčių ir dalykų, kuriuos pasižadėjo sau. Visi dabar ištirpę toje jų susikurtoje fizinių malonumų jūroje. Ir ji plūduriuoja. Ir vis dar bijo nuskęsti. Raumenys susitraukinėja nevalingai ir kūnas virpa. Kvėpavimas gilus ir vis nutrūkstantis tarsi prastai transliuojama radijo laida. Basų kojų padais šaltis ima šliaužti blauzdomis, šlaunimis, pasiekia pilvą ir verčia trypčioti vietoje. Išpūsti dūmai virsta kamuoliais pro langą ir turbūt kylą į kažkurių nelaimingų kaimynų valdas. Pamena, ji pati nekęsdavo rūkančiųjų. Bet. Dabar kitaip nebegali. Savotiškas nusiraminimo ritualas, kai visiškai nieko nemąstai. Nes. Jei mąstytum - išprotėtum.
Tūkstančius kartų ji galvojo apie palaidotas viltis, mintis ir visą kitą šlamštą, kurio atsisakė dėl jų. Dėl jų. Kaip paradoksalu, kad turbūt tokį apibrėžimą taiko tik pati. O žmogysta, dabar susirangęs ir pavirtęs ant šono, besiseilėjantis į jos (o gal jų?) šilką, taip situacijos turbūt neapibūdintų. Žinoma, vargiai, ar jis ką išvis galvoja. Po tokios baigties. Vargiai. Čia ji. Kvailelė turi jėgų, nes jos lyties mechanizmai sudėtingesni. Slidus reikalas tas moteriškas aukščiausias pasitenkinimo taškas. Bet turbūt laimė yra buvime. Jo laimėje. Kiek laiko jau taip? Kiek laiko ji randa laimę to individo, kuris atėjęs sužiaumojo jos siuvenyrinį šokoladą, kurį parvežė draugė iš Ispanijos, kuris nesivaržydamas jos vardu bendravo su jos draugais, džiaugsme. Kodėl tai, kad jis būtų sotus ir patenkintas taip svarbu. Tik nedrįskite vartoti to žodžio. To pragaištingo, niekam nereikalingo, apgailėtino žodelyčio. Tfu. Meilė. Paaugliškos veblionės ir seilionės. Nieko daugiau. Jau senokai tai nusprendė. O gal vėlgi nusprendė jis. Jau darosi sunku atskirti, kur baigiasi jos mąstymas ir prasideda primityvistinis vyriškas. Nors čia labai ginčytinas apibūdinimas. Nes ką daugiau galima pavadinti taip, jei tik ne idiotę, kuri gyvena, rodos, dėl didesnio gėrio. Ir net visiškai ne visuotinio. To, kuris lyg ir turėtų būti kilnus. Ji kilniai atsiduoda tik jam. Kiekvieną naktį. Rytą. Dieną.
Pamena, jog yra skolinusis daug knygų iš vyrų. Kažkodėl kiekvienas save gerbiantis džentelmenas įbrukdavo į rankas kokį skaitalą, kuris, anot jo, yra vertas raidelių suvokimo sakinio kontekste ritualo. O ji besišypsodama pasiimdavo, nusijuokdavo ir padėdavo į lentyną. Keistoka tai, jog meilužių skaičių galima nuspėti pagal leidinių užimamą vietą lentynoje. Ir visos jos dulkėdavo. Vargšelės. Iki šiol. Pamena, jis visiškai tarp kitko jai atsainiai įdavė vieną savo favoričių. Žaliu gražiai iliustruotu viršeliu. Jau po dviejų dienų ji gulėjo užvertusi knygą ir verkė. Verkė taip, kaip seniai to nedarė. Pabaiga nebuvo liūdna. Na, ne tokia liūdna. Bet ji verkė, nes jautė, jog tai pirma pabaiga. Ir viskas yra kitaip. Perskaičiusi viską nuo pradžios iki galo, pasijuto įsipareigojusi ir pririšta. Ir tai velniškai skaudino. Nes viskas buvo gana atsainu. Iš abiejų pusių. Neilgai trukus ji pasigyrė savo žygdarbiu - du šimtai puslapių per pora vakarų. Ir jis tik šypsodamasis paklausė: “Ir kaip?” Gulėdama veidu į veidą, ji staigiai apsivertė ant nugaros ir žiūrėdama į lubas, beveik tvardydama ašaras tepasakė: “Gerai, man patiko, įdomi istorija, sakyčiau, taip”. Ir beveik nemelavo, bet nepasakė ir visos tiesos. O ką galėjo pasakyti? “Mielasis, knyga privertė mane bliauti pusę nakties, nes nuo dabar aš jaučiu, jog priklausau tau”? Žinoma, kad taip negalėjo. Nes viskas, ką jie turėjo (velgi.. jie?) buvo paremta psichologiniu žaidimu numeris vienas: “Man-nerūpi- jeigu-tau-nerūpi”.
Ir dabar jis nėjo į balkoną, nes nenorėjo pasirodyti meilesnis nė ta, kuri po visko atsistojo ir išėjo parūkyti. O gal tiesiog neturėjo jėgų atsikelti. Ji gerai žinojo viena - jei ir toliau sugebės priversti jį taip dūsauti, tai artimiausiu metu šis niekur nedings. Todėl jos naktinės paranojos galėjo būti nukištos į giliausią pasąmonės stalčiuką. Bet čia atsiranda dieninės - daug baisesnės ir pavojingesnės. O ką, jei daugiau niekas, be to, ir nelaiko. Jei tai vienintelė virvutė, už kurios gali timpčioti. Ji prikanda lūpą ir pro besikaupiančias ašaras nebemato oro balionų, kurie jau gana toli. Nuplaukia. Visai kaip jos svajonės ir sveikas protas. Kuris yra jau seniai nuo jos pabėgęs mažas šunytis. Kiekvienąkart, kai ketindavo ant vyriškosios nelaimės užsiundyti tą skaliką, viskas baigdavosi, kad šis laižydavo jam veidą ir nešdavo kaulą. O kas tada belieka? Iššokti pro atdarą langą? Nes turėjimas ir bijojimas prarasti yra baisiau už bet kokį ilgesį, už bet kokį vienišos širdies skausmą.
Ji persisveria per rėmą ir šypsosi mažyliams dūkstantiems apačioje. Rankoje vis dar ta pati cigaretė. Visiškai dramatiška - užsimušti rūkant. O gal geriau atsistoti prieš važiuojantį traukinį? Argi ne taip yra jau dabar. Ji stovi ir tyliai laukia savo asmenybės sunaikinimo. Na ir kas, kad su to šikniaus pagalba ji intelektualiai auga, tačiau jos principai traukiasi lyg nelaistomas augalas. Kažkas yra pasakęs, jog meilėje principų būti negali. Kokia tai meilė? Kas tai meilė? Velniop tą jausmą ir velnio jį. Ji iššoks čia ir dabar. Vistiek niekad nepaskraidė oro balionu.
Ji atsispiria kojomis ir lengvai pakyla. Čia pat jos nuogą liemenį apglėbia vyriškos rankos ir kūną lengvai trukteli žemyn. Jo galva nusvyra jai ant peties. Kelios sekundės. Jis pakelia savo dideles akis ir kurį laiką spokso į jos kaklą, tada apsuka jos visą stotą ir pabučiuoja į kaklą, tada į akis. Ji užsimerkusi stovi. Ji bejėgė pykti ant savęs, kad lipo tik todėl, jog žinojo, kad jis ateis, kad yra paranojiška, nors jis visada ateina, kad nervinasi, nes negirdi “myliu”, nors tai pajaučia kiekvienąkart būdama su juo šimtus kartų ir tokia jėga, kad nebesinori gyventi. Norisi tik mirti čia ir dabar.
“Kaip aš tavęs nekenčiu”, - sušnibžda ji, o savo ruožtu jis pasikelia moterišką būtybę ant rankų ir nusineša į savo guolį.
Jie yra jin ir jang. Moteris ir vyras. Tokie, kokie turi būti. Vedantys vienas kitą iš proto ir į isteriją. Daugiausia į kairę. Čia ir dabar. Tik sukūrus pasaulį. Jie. Smerkiami ir tie, kuriais žavisi. Nekenčiantys vienas kito žodžiais, bet mintimis.. Nutylintys. Tylūs Adomas ir Ieva, išvaryti iš Rojaus, bet susisukę lizdą čia. Ir dabar Ir per amžius. Amen?

O ką jeigu žmonės būtų laivai - išplauktų ir grįžtų griežtai pagal tiksliai nustatytą grafiką. O dabar ką? Jie turi jausmų, kurie tvirtu jūreivišku mazgu riša prie vieno ar kito kranto. Ir visiškai nesvarbu, kurio jis miesto ar net šalies. Galbūt todėl aš šitaip ramiai mojuoju laivams nuo doko. Ir su ašaromis akyse nusisuku nuo žmonių.

“Mylėk…

Tikėk…

Lauk…” - iškalta kruizinių laivų terminale, kur savo maža jūreiviška kepuryte mojuoja berniukas.

O aš atsisėdu ant jo šuns ir tyliai, kad niekas neišgirstų, susimąstau, kuo man jus prisirišti? Kad nenudreifuotumėte į svetimas žemes. Kuo signalizuoti, kad grįžtumėte?

Ir štai aš ant denio pasirėmusi šypsausi praslystantiems vaizdams. Mojuojančiam berniukui ir jums. Kakaip triumfališkai jaučiuosi išplaukdama aš. Nežinodama, ar mano grafike nurodytas grįžimo laikas.

Tikėk… Mylėk… Lauk… Dabar jūsų eilė.

Dabar, kai priėmė naują įstatymą, tūrbūt reiktų įdėti perspėjimą, kad mano blogo neturėtų skaityti nepilnamečiai. Paskutinis įrašas stačiai nusikalstamas.  Oi oi oi. Kokia aš bloga - degsiu pragare. Arba teisme. Bet aš čia susireikšminu. Turbūt.

Nors.. Nepilnamečių apsaugos įstatymo 6 straipsnio 2 punktas skelbia, kad viskas gerai, jei informacija reikšminga meniniu požiūriu. Et tos įstatymų vingrybės.