BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Tai, kas svarbiausia

Į tave žiūri negyvėlis gyvomis akimis nuo antkapio, kuris čia dulka dešimtmečius. Po smiltelę yra išnešiojamas vėjo. Tyliai kaip audra, užeinanti vienąkart per šimtą metų. Ir supranti, kad pinigai negali nupirkti visko. O gal?

Pastūmus duris, atsivėrė vaizdas į vargingą koridorių tamsiais, nuo storo riebalų sluoksnio patamsėjusiais tapetais, vietomis atsilupinėjusiais ir su visai tai nuotaikai nebūdingu žaismingumu susisukusiais linksmomis garbanėlėmis. Dedant kojas, senas kadaise geros medienos parketas žvygauja po kojomis. Toliau pasitinka gana erdvus kambarys: pora supamųjų krėslų, kurių kraštai pasidengę tuo pačiu purvu, didelis stalas, su iškarpų ir kruopščiai renkamų laikraščių (senų) krūva. Už jo pūpso nemaža knygų išminties prigrūsta spinta ir pretenzingai žvelgia į potencialų jų skaitytoją. Ant žemės rikiuojasi neveikiančių televizorių armija, o jų vadas (veikiantis) išdidžiai tupi ant senos spintelės. Kabo vienas kitas paveikslas, nutepliotas diletanto dailininko.
Mažoje virtuvėlėje kelios trikojės kėdės, neaiškios maisto talpos ir šaldytuvas, baigiantis pamesti paskutinius savo dantis, kretantis ir tirtantis lyg bandytų nusimesti rūdžių sluoksnį nuo nugaros.
Viskas tyliai kužda apie skurdą…
Jie susikibę už rankų tarsi mėgintų eiti karštoje lavoje plūduriuojančiais akmenimis bando išlaviruoti dar labiau nevirkindami senos grindų dangos. Abu krūpteli pasirodžius namų šeimininkui. Su neslepiamu pasidygėjimu veide jie pasisveikina. Suvaidintas familiarumas. Ji šmurkšteli nusiplauti rankų. Čiaupas kalkėtas, vonia tamsiai ruda, puošta įvairiais įsigėrusių suodžių ornamentais. Užsimerkusi ji baigia švarinimosi ritualą ir persižegnoja mintyse, jog ši diena greičiau baigtųsi. Vyras lėtai vaikšto po kambarius. Jo kritiška akis ieško pataisomų daiktų. Šaldytuvas. Televizorius. Reikia naujų.
Trumpas pokalbis ir abu kaip pamišę krauna maistą, šveitimo miltelius į prekybos centro vežimėlį ( juk kažkaip reiks pavalgyti higieniškai).
Jie sėdi ir valgo, nukloję stalą popieriniais rankšluosčiais ir polietileniniais maišeliais. Ji nervingai dairosi, ar prie ko nors neprisilietė. Jis pusiau šūkaliodamas aiškina, kodėl dabar važiuos pirkti buitinės technikos.
Abu išvažiuoja. Sena mama lieka sėdėti virtuvėje. Jos akys pasidengusios stiklu. Raukšlių išvagotas veidas beveik nejuda, neišduodamas tylios raudos. Penkeri metai ji nematė savo sūnaus ir marčios. Motina lėtai atsistoja, paima duoną, ją pabučiuoja ir užsitepusi sviesto lėtai pradeda kramsnoti. Ji galvoja apie šiandien tarpduryje pasitiktus veidus. Jų pasišlykštėjimą. Užsidengia rankomis veidą, nes žandai dega iš gėdos. Bet greitai susitvardo: šimtmečių patirties taip lengvai nenuplausi… Kaip ir stalo, sienų, kėdžių… Ypač, kai tą patirtį neši skaudančiais kojų sąnariais, nepakeliamomis iš skausmo rankomis. Ji dar kartą žvilgteli į duoną, po to į gėrybėmis nukrautą stalą ir godžiai nuryja susikaupusias seiles. O ji valgytų. Jei tik galėtų, jei tik jos ir skrandžio nuomonės nesikirstų. Ji suspaudžia duoną, atsistojusi paglosto senutėlį šaldytuvą. „Visai kaip aš…Ne kam betikęs…”- pagalvoja tyliai, jog niekas neišgirstų.
Vaikai grįžę skėsčioja rankomis ir nervinasi, keikdami mažo miestelio mažą asortimentą. Ji tyli. Kai šie užklausia, ko jai trūksta, užsimena, kad su tokia santechnika sugyventi negalima, ji purto galvą ir pridėjusi ranką prie širdies prisiekinėja, kad jai nieko netrūksta. Ji žino… Be jos namų ji niekas. Nors ir tenka kelti sunkų kibirą ir naudoti vietoj modernios vandens nuleidimo sistemos, skalbinius brūžinti kol paskausta ir taip daug mačiusios skalbėjos rankos.
Vaikai išlekia ieškoti pigaus šaldytuvo. Ji dar kartą apeina savo kuklų būstą. Grįžusi į virtuvę, sukaupia paskutines jėgas ir išplauna indus, nuvalo dujinę viryklę. Tada lėtu žingsniu atsipūsdama pasiima vieną trikoję kėdę ir pasistačiusi prie šaldytuvo lėtai atsišliejusi priglunda. Ji girdi kaip jos daiktai jai šnibžda meilę, kaip jie ją guodžia, prisimina, kad jie visad buvo šalia. Visus tuos metus. Šaltis vėsina veidą, ji po truputį nugrimzta į pasąmonę.
Vaikai skėsčioja rankomis ir nepaliaujamai maigo mobilius telefonus, ieškodami pigiausių laidojimų paslaugų. Jie iškart užsako akmenį, kuriame jie nori įamžinti savo motinos įstabias akis. Kad ir kokios spalvos jos bebūtų buvusios


Patiko (3)

Rodyk draugams

1 komentaras | “Tai, kas svarbiausia”

  1.   EMIRA rašo:

    Geras straipsnis ! :)

Rašyk komentarą