BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Trumpai

Vėjas lengvai nešė serbentinį tabako kvapą atšiauria pakrante. Cigaretė tiesiog pati lėtai smilko jo rankoje. Pro atdaras automobilio dureles visu garsu plėšė “Archive – Fuck you”. Jis retkarčiais prisimerkdavo daugiau turbūt ne todėl, kad į akis vėjas nešė smėlį, o todėl, kad mėgino prisiminti jos veidą. Kiekvieną kartą nusileidus vokams, nesvarbu, kokiu paros metu tai būdavo, ji iškildavo kaip sapnas. Būtent toks, kai žinai, ką matai, tačiau niekaip negali suakomoduoti žvilgsnio, išryškinti visų detalių, visų kontūrų. Jis giliai įtraukė dūmus ir lėtai juos išpūtė priešais save pro beveik nepravertą burną. Jeigu būtų pavasaris. Tada tobulai tiktų vaizdelis, kaip ji guli ant milžiniškais nėriniais užkolotos lovos vienais apatiniais, rankoje laikydama viskio taurę ir juokiasi. Dabar tikrai negalėtų pasakyti, iš ko. Ji padeda galvą ant pagalvės, pasislepia už jo peties, kad kyšotų tik vieną įžūli didelė jos akis. “Fuck you”. Prakeikta akis. Akys. Plačiai atmerktos – kartais žalios, kartais mėlynos ir labai retais atvejais pilkos. Iki pat sielos gelmių įtraukiančios, slepiančios tą begalinį skausmą, kuri ji, matyt, jautė, nes išėjo ir negrįžo.

Jis žinojo, kad jau laikas važiuoti, tačiau negalėjo pajudėti. Šiandien kaip niekad skaudu. Sudėti jos visi daiktai, paukoti, atiduoti, nepasilikta nė vieno prisiminimo, nes ir taip velniškai sunku jų nusikartyti. Pasižiūri į laikrodį – turi gal minutę. Kas ta minutė palyginti su nuolatiniu skausmu, kurį jis jaučia. Kaip banalu. O, kaip jis nekenčia banalumo. Visi mes orginalai.. Ypatingi. Pateptieji. Kažkur skaitė, kad mes esame susireikšminusi narcizų karta. O gal čia įžeistas jo ego? Ne. Jis myli. Berniukas myli mergaitę. Mergaitė išeina ir berniukas lieka stovėti žiūrėdamas į jūrą. Į mėgstamiausią jos daiktą visame pasaulyje. O, kaip ji nušvisdavo. Mažais pirštukais stumdavo smėlį sau po pėdomis ir šypsodavosi. Juokdavosi. Štai dėl ko ji juokėsi, pagaliau prisiminė jis – tada už lango ošė jūra. Ir jie visiškai negalėjo paeiti, nes vėjo gūsiai blokšte bloškė atgal, vijo į jaukų viešbučio kambario glėbį. Tada jie valgė žuvį ir grįžo visiškai išsekę, degančiais žandais ir labai ilgai kalbėjosi. Jis užmigo, o kai pabudo, ji gulėjo rąžydamasi ir pasisukusi nusišypsojo. Ji liūdnai nusišypsojo pasakydama “sudie”. Ir jo pasaulis sugriuvo.

Lyg niekur nieko jis numetė nuorūką ir užgesinęs brangių batų padu įslydo ant galinės sėdynės. “Galime važiuoti”, - teištarė ir nusisuko nuo jūros.

Patiko (1)

Rodyk draugams

Rašyk komentarą