BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Tušti nusidėjėlės užrašai

Aš stovėjau apsigobusi indiška skara pečius, ausyse skimbčiojo masyvūs netikro sidabro auskarai, o man kilstelint rankas, žvangėjo aplink riešus tarsi stambūs smaugliai apsivijusios apyrankės. Tarp delnų laikydama jo nusvirusią galvą, žiūrėjau į užverstas akis, kurios bolavo iš po ant veido krintančių tankių, beveik juodų plaukų. Ir aš negalėjau nesutapatinti jo su Jėzumi, pavargusiu, išduotu, besiilsinčiu mano delnuose, kakta atsirėmusiu į manąją - nusidėjėlės Marijos Magdalenos.

Nes aš visai kaip ji - buvau akla ir godžiai puldavau prie kiekvieno savo kelyje sutikto vyro pirštais bandydama jame apčiuopti man skirtą laimę. Tačiau dabar aš praregėjau: kontūrai ryškūs kaip niekad: man braukiant per jo skruostų iškilimus jaučiu kaip mano kūnas įgyja atmintį ir aš niekad nebepamiršiu kaip atrodo tai, kas man skirta. Ir net jei tai dings, vis dar nevalingai trukčiojančiais judesiais vedžiosiu tas numylėtas linijas ore. Ir aš lygiai taip pat kenčiu, kai jį išduoda. Jo šalis. Jo sąmonė. Ir jis dingsta - yra pasiimamas kaip Jėzus į dangų. Ir parklupusi klausiu: ką man toliau daryti su savo gyvenimu?

***

Aš žingsniuoju gatve apsirengusi juodai nuo galvos iki kojų: blizgančios odos aukštakulniai bateliai, tokios pat medžiagos sijonas su skletuku iki dangaus, bliuzelė žaviais nėriniais ir perregimos pirštinaitės. Plaukai tvirtai susukti į kuodelį. Žvilgsnis netolimas, tačiau susikaupęs. Jokių bereikalingų  pasidairymų. Iš pat ryto keliauju pas jį. Kažkodėl susitapatindama su moterimi pagal iškvietimą. Beveik savo srities - gundymo ir moteriškumo - meistrė dabar einu pas klientą. Vieną vienintelį. Rankinė išsipūtusi nuo begalinio mano žavesio ir gašlumo, kokio statistinis Žemės gyventojas negalėtų pakelti, nors tik apie tai ir svajoja. Nedrįstų. Jis paprasčiausiai nedrįstų.

Moterys seka priekaištingu žvilgsniu, drovesnės smalsiai ir pavydžiai dėbčioja iš toliau. Tik vyrai, atvirai mesdami visas kortas ant stalo, spokso, atsisuka, nulydi įsmeigę akis į mano sąmoningai išryškintus privalumus ar net atsisukę numeta repliką.

Jokios reakcijos. Šiandien aš šalta.

Taip pat šaltakraujiškai stoviu prie jo durų. Kai jos atsiveria, įžengiu kaukšėdama naujutėlaičiu parketu. Paskui save ujas užtrenkiu ir pasuku raktą. Iš rankinės it iš kokios Pandoros skrynios ištraukiu juodą odinį diržą ir užneriu jam ant kaklo, tempdama į save.

Tai tik žaidimas. Jam. O aš atkeršiju už visas blogybes, kurias susikūrė mano sąmonė, kurias, anot jos, jis įvykdė. Ir kiekvienas to vyro inkštelėjimas priiartina jį vėl prie buvimo Dievo sūnumi. Ir kai po kančių jis vėl tampa Jėzumi, aš atsiduodu aistrai, leidžiu jai mane nusitempti arčiau pragaro prieangio. Ir aš vėl tampu Marija Magdaliete.

***

Aš guliu žolėje ir žiūriu į beribį mėlyną dangų. Koks banalus paveikslas. Aš ir jis. Šalia. Keista, jog gulėdama nebegalvoju apie pragaro liepsnas, laižančias man nugarą visada, kai tik atsiduriu toliau nuo jo. Kai nematau tų gilių akių ir šypsenos puse lūpų. Kai jo pirštai nesaugo mano odos nuo karščio, kurį jaučiu artėjant. Amžinybė neišvengiama. Amžinybė pragare. O gal Pragare? Koks galų gale skirtumas. Ir taip keista, kad jam mane apkabinus aš netgi trumpam regiu šviesą, suvokiu koks grynas yra dangus virš mūsų ir man netgi pasidaro šalta.

***

Aš puikiai suvokiu, kad be jo aš nugarmėsiu pragaran. Bet būtent dėl to, kad jis šalia aš ir artėju prie tos bedugnės. Kodėl šviesa mane veda į tamsą? Ir ką aš darysiu, kai ji užges?

Patiko (0)

Rodyk draugams

Rašyk komentarą