BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Buitinis sentimentalizmas

Ji be jėgų susmuko, įsikibusi į bokso kriaušę, pakabintą jos erdvios svetainės viduryje. Ne visi svečiai pastebi kablį, riogsintį lubose, kuris byloja, kad kartais buto šeimininkė išsitraukia pirštines ir be gailesčio tvatina maišą, prigrūstą velniai žino kokių medžiagų, įsivaizduoja, jog fiziškai skaudina visas savo bėdas materializavusias į tą pailgą daiktą. Pailgą daiktą - puikiai padeda įsivaizduoti, jog keršijama vyriškai giminei. Ir dabar buvo panašiai. Ji spoksojo į vieną tašką netekusi jėgų po intensyvios kūno alinimo serijos. Rankos sopėjo, bet ji jautėsi kiek geriau. Tačiau vis tiek tai, kas taip graužė, liko neišmuštas iš savo šilto būvio.

Ji atsisėdo ir atsirėmusi į sieną lėtai ėmė nusiseginėti juodą blizgią odą nuo kumščių, kurie taip pat sopėjo - ji jautė savo krumplius. Nes labai stengėsi smūgiais nužudyti. O gal ir nusižudyti. Nes šiandien buvo diena, kai viskas, susibūręs į vieną darnią krūva užšoka ant sprando ir prislegia tave prie žemės visiškai nenatūralia sunkio jėga. Ir tada sunku vaikščioti, sunku net mirksėti. Viskas yra skausminga.
Nuėjusi į virtuvę ji pasidarė arbatos ir atsisėdusi prie stalo priešais pasidėjo mobilųjį telefoną. Šiandien jis tyli jau pusę dienos. Nuo dviejų visiškai nesusijusių barnių. O gal kaip tik tvirtai surištų atsitiktinių jausmų ir įvykių nuotrupų. Ir kontraversiškos mintys raižė jos sąmonę, kuri priešingai nė kūnas buvo labai gyvybinga ir paišė prisiminimų paveikslus, šlapias jutimines freskas. Ir ji negalėjo apsispręsti, ar nori, kad tas velnio aparatas suburgztų, suskambėtų ar kitaip pareikštų, jog yra veiksnus. Rankomis ji švelniai stumdė sausainius dailioje žalioje lėkštėje. „O jo akys žalios”, - sufleruoja begėdė atmintis. Ji nusisuka į kitą pusę ir akys užkliūva už alyvuogių indelio. „O jis nepakenčia alyvuogių”, - vėl neduoda ramybės sąmonės srautai. Ji užsidengia rankomis veidą ir sėdi taip kelias minutes, kad vaizdai nebekutentų. Kad neskaudintų daugiau nė ir taip gėlu. Ji pakelia akis ir paklausia galbūt sienos, su nevykusia bitės fotografija, galbūt neplautų indų kriauklėje: „O gal jo akys buvo žalios, o gal jis nepakentė alyvuogių?”. „O kodėl būtasis laikas?” - klausimu į klausimą nemandagiai atsako turbūt šluota, stovinti kampe. „O argi ne nuo mažų dalykų viskas prasideda? Argi namas nepradeda griūti nuo įtrūkimo, apie kurį visi pamiršo?” Ir išties, ji mąstė, ar tai, kad jis neskambino jai, reiškia kažko žlugdančio pradžią? Ar čia ji kalta, ar visa kvaila vyriška giminė su savo kaprizais ir kvaila konkurencija? Argi visas tas pavydas ne dėl ego? Ar ne todėl jis dabar ją ignoruoja, kad pasijuto nurungtas, mažiau svarbus, kai perskaitė kito žinutę jos telefone. Visiškai nekaltą ir beveik nesiūlančią to suprasti kaip neištikimybės. Nes tokia ji ir nebuvo. Tai tik šiek tiek kvepia flirtu. Bet ji visad skleidžia tokį aromatą. Ir tai nieko nereiškia. Visiškai nieko. Ir kažkodėl tokia reakcija šiandien atrodo siaubingai tragiška. Nes ji jautri. Nes viskas pakibo viršum gražios ir šviesios galvos, kuri nebesigarbanoja nuo begalinių spalvos keitimų.

Argi ne dėl jo ji susipyko su ta moterimi. Ta moterimi.. Kurią mylėjo, kurią turbūt myli. O gal nebe. Nes mylėdama jį, ji negali mylėti ne tik kitų vyrų, bet ir jos. Ir galbūt jai pikta ir taip skaudu dėl to, kad atsiradus tam vyrui iš jos gyvenimo dingo visi. Ji pati visus išstūmė ir dabar jaučia, kad jei jis paleis jos ranką (o taip gali būti), ji pasijus tarsi išmesta iš važiuojančio automobilio nuoga ir svetimoje šalyje. Ir jai taip sunku mylėti. „O man nesunku, manai?” - pasakytų jis, jei mokėtų kalbėti, nemindžiodamas savo išdidumo. „Ir ką mes tada veikiame kartu?”

Kartu jūs esate, nes kartu jums sunku, atskirai buvo dar sunkiau, o dabar kitaip būtų nebeįmanoma.

Telefonas suburzgia, manevruodamas po stalą. Ji nusišypso veik pro ašaras.

Iki kito karto ji nukelia kriaušę ir apsigobusi skara išeina į vakarą - kokie žmonės primityvūs.

Patiko (0)

Rodyk draugams

Rašyk komentarą