BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Dramos herojai nemoka kalbėti ne pagal tekstą

Jis sėdėjo ir paslapčia dėbčiojo į ją. Besišypsančią, ryškia raudona suknute, koketiškai gestikuliuojančią rankomis. Kažkur tarp blizgios suknelės klosčių ir tos pigios gėlės plaukuose jis įžvelgė išdidumą. Ir jis galėjo atiduoti savo kūna išmėsinėti dabar pat, kad kai tik tos, kurios vardo jis neminės, žvilgsnis pakruypdavo į jo pusę, viskas apsiniaukdavo. Ir tik į jo. “Kaip tai neteisinga”, - galvojo jis, piktai jai atšaudamas į kažkokią nereikšmingą repliką. “Koks ji baisus žmogus”, - rodė jo poza, kuria jis apkabino jos draugę. Ir kuo toliau atmosfera kambaryje šiltėjo kaip paprastai būna po kelių taurių, tuo labiau neapykanta pamažu kėlė savo mažą pliktelėjusią galvą šalia jo ir kuždėjo baisiausius dalykus. Jis jau matė, kaip ji žiūri į jų draugą, kaip juokaudama prisiglaudžia, kaip šalai sėdinčiam vaikinui paliečia koją savo žavia. Ne, savo šlykščia maža pėdute, begėdiškai įvilka į juodas pėdukes. Ir tas vulgarus sijonas, su skeltukais. Ir pasakyk, kad ji nesiprašo būti išdulkinta. Ir ne tik savo apranga. Akimis, įžūliu fiksuotu žvilgsniu, išsirietimais. Kai abu išeina plauti indus ji tyliai apsitaško permatomo šilko suknelę ir ši priglunda prie to, kūno, kurį turi visi.

Juokas.

- Šokolado? - tiesia ranką namų šeimininkas.

- Žinoma, artu matei, kad aš…

- Kada nors ko nors atsisakyčiau, - pratęsia jis.

- Taip, ačiū.

- O ypač į burną.

Tyla. Viena svečių išsklaido įtampą “baikit-jūs-visada-tokie-nešvankiai-bejuokaujantys-hahaha”

Ji tyli. Įsidrąsina. Pokalbio kontekste nuskamba jos žodžiai:

- Taip, aš nepriklausoma moteris…

- Aš pasakyčiau, kad tu visų.

Tyla. Ji rengiasi. Šeimininkas bando atkalbėti, laiko už rankų. Ji paprašo ją išleisti.

Ji išeina.

Uždanga.

Ji sėdėjo ir galvojo apie visai kitus dalykus. Nedomino lėkšti pokalbiai. Kartais ji nusijuokdavo spiriama kažkokio keisto pareigos jausmo, kurio skatinama, beje, čia iš pat pradžių atsidūrė. Ji jautė, kad turi praleisti tą nedidelę laiko dalį su draugais. O irgalvojo, kad užpuolęs slogulys turbūt praies tūnant tarp žmonių ir jų problemų, kurių kaip tyčia šiandien jie neafišavo. Ji stengėsi nežiūrėti į jį, todėl sėdėjo atokiau, šalia jų draugo nevalingai ieškojo kontakto, kurį sudarius galbūt tarp jos ir žmogaus, kurio vardo nemini, atsirastų siena. Net mintyse ją susidėliojus, ji jautė kaip jo nepasitenkinimas pamažu pragraužia jau sudžiųvusį betoną iršaknimis plėsdamasis jį griauna. Ir viskas buvo daroma, kad tik ji susitvardytų. Iš jos pusės. O įkvėpimai buvo sunkus su kiekvienu jo atidedsniu žvilgnsiu, kurį smelkė neapykanta, su kiekviena jo replika,kuri taip žeidė. Ji sau penkiasdešimtą kartą kartojo, kad vyrai tokie: kol turi vilties, yra mieli, paslaugūs, švelnūs, bet kai atsisakai (visai nesvarbu kaip mandagiai ir jautriai), atskleidžia savo tikrąsias spalvas. Mama taip seniai sakė. Bet gal tai labiausia skaudino. Kad tatai tokios ir yratos spalvos. Pirma replika. Ji nuleidžia akis, tvardo ašaras, kurias gamina pamintas išdidumas. Antra replika. Kažkas nutrūksta. Ji rengiasi, draugas ją laiko, bando perkalbėti, kažką šaukia jam. Bet ji nori tik išeiti.

Tyla. Ji išeina.

Uždanga nusileidžia. Ji stovi ir žiūri įscenos gilumą. Ne, ji nepyksta. Gali persiplėšti - visko turėti negali.

Už kulisų jis tik dabar po truputį supranta…

Kiek vėlu - ji jau nulipo nuo scenos.

Patiko (3)

Rodyk draugams

Rašyk komentarą