BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Kartais praeitis grįžta.

Ir visai netyčia aš vėl prakalbau apie tai, visai netikėtai. Pradėję pokalbį kaip visada nuo trumpų bereikšmių frazių, perėjome prie vienas kito aistrų kurstymo ir kažkodėl mūsų geismų vežimo ratas staiga sugriuvo dunkstelėjęs į aštrų pakelės akmenį ir jo nuolaužos pabiro nant kelio, skaudžiai smigdamos širdin. Ir į atviras žaizdas tu subėrei tiek klausimų ir komentarų, kad kaip visad aš negalėjau sulaikyti ašarų. Man visada buvo skaudi ši tema. Dar skaudesnė, kai ją pradeda tavo lūpos, o šiuo atveju pirštai, kuriais dar taip neseniai glostei mano įkaitusį kūną, nustūmęs nuo akių plaukus, bučiavai vokus. Šiltai ir drėgnai ir man buvo gera. O dabar tu prakalbėjai apie mano praeitį ir ją prikėlei. Jaučiuosi taip lyg kas būtų iškasęs jau palaidotą mano motiną. Nors ji dar gyva, bet jei būtų po velėna ir ją ištemptų į paviršių. Lavoną. Atviroje vietoje. Kažkada taip mylėtą, galbūt kiek atbukusiai mylimą lavoną. Ir aš galėjau tik verkti. Nors paprastai nesu linkusi tai daryti.

Ir aš vėl pasijutau pažeidžiama, išrengta ir pastatyta miesto aikštėj. Ir jaučiausi kaip kokia prekė, kurią visi apžiūrinėja, kas nors susižavi. Nusiperka, parsiveda namo, bet pasako, kad aš niekad nebūsiu tų namų dalis. Kad aš kažkodėl iškrentu iš konteksto, nors esu tokia graži. O gal gražus daiktas. Objektas.

Jis man kažkada pasakė:

- Tu esi čia. Tu esi ten. Tu esi dabar. Tu esi tik tekant saulei. Tu esi mano, todėl esi visų.

Ir aš buvau pikta. Dabar tu paklausei, kiek kartų aš buvau visų, ar vis dar esu. Ir aš negalėjau kvėpuoti. Ne iš pykčio. Nors tada, pamenu, įsižeidžiau, kad jis mano, jog negaliu būti tik jo. Ir negalėjau. Jis buvo teisus. Galbūt už tą tiesą ir pykau. O dabar man buvo skaudu, nes aš esu tavo.

Kažkada rašiau:

- Aš esu čia. Aš esu ten. Aš esu dabar. Tu esi tik tekant saulei. Aš nesu tavo, todėl esu visų.

O jei nebebūčiau tavo, ar būčiau visų? Jei nebebūčiau tavo - aš mirčiau. Nes vien nuo minties mano širdis ima pašėlusiai daužytis, man trūksta oro ir norisi rėkti. Tai priešmirtinis jos darbo pikas. Pasiekus klimaksą, ji sustotų amžiams.

Kažkada rašiau:

- Tu dainavai visiems. Tu dainavai sau. Man dar niekas nedovanojo dainos, žiūrint į žvaigždes, todėl aš šoku visiems.

Tu man nedovanojai dainos, eilėraščio, novelės. Tu man net komplimentų davei tik tiek, kad jie įsirėžė atmintin ir dabar galiu pasakyti beveik sekundės tikslumu, kada tai buvo ir pacituoti be klaidų.

Jis man kažkada pasakė:

- Aš negaliu tavęs mylėti, nes tu visų.

Ir aš mirčiau, jei tu taip pasakytum. Net tavo tokie svarstymai mane varo į neviltį.
Tada tikrai žinočiau - manęs mylėti negalima.

Patiko (0)

Rodyk draugams

komentarai (2) | “Kartais praeitis grįžta.”

  1.   IGRRE rašo:

    Received my first pair of Ugg boots for Christmas and I have fallen in love with them

  2.   as rašo:

    Man labai patiko…

Rašyk komentarą