BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

O kodėl tu lipi iš lovos?

Baimė. Ar tik ne ji verčia pakilti ryte iš lovos ir versti save daryti kažką, ko nesinori. Ir vis teisini: juk rytojaus gali nebebūti. Ar ta baimė tokia stipri, kad stumtų mus su parašiutu iš lėktuvo, kad pakviestų į lovą su nepažįstamuoju. Ar baimė mirti yra lygi norui gyventi. Nes juk taip kaip stipriai mes nelaukiame paskutinio atodūsio, taip kabinamės visomis išgalėmis į tai, jog galime būti. Egzistuoti. O jei labai pasiseka ir gyventi.
Baimė nuolatinė mūsų palydovė. Ir aš dažnai susimąstau, koks mano gyvenimas būtų be jos. Ar aš susisukčiau į ramybės kokoną ir iš po šiltų patalų neiškiščiau nė nosies laukan? Nes nebūtų sąžinės, kuri bijodama kažkokių pasekmių, nebaksnotų manęs: „Kelkis, eik, judėk į priekį”. Non progredi, est regredi. Taip. Ir to tobulėjimo variklis mūsų silpnumas.
Ar ne todėl puolame dažnai į pirmo pasitaikiusio glėbį? Nes nenorime likti vieniši. Ar ne todėl susitinkame ir šypsomės žmonėms, kurie mums nė iš tolo nepatinka. Nes bijome likti vieni.
Ir aš taip dažnai susimąstau, kiek aš esu padariusi genama šio jausmo. Pasidavusi instinktams, išdavusi save, atsisakiusi poilsio, atsisakiusi darbo, galimybės tobulėti, atsisakiusi draugų. Ir aš bijau, kad taip pat lygiai galiu atsisakyti ir laimės, kurią pagaliau jaučiu radusi. Nes bijau jos netekti. Ne, tiksliau, galbūt tiesiog bijau būti laiminga.
Kažkada rašiau: „Aš bijau padėti tau galvą ant peties, nes tu gali jį patraukti”. O tu gali.
Aš bijau tau tai pasakyti. Aš bijau. Bet galbūt kada nors man pavyks išsilaisvinti iš šito rato, kuriame bėgu. Ir galbūt tada nebebijosiu mirties.
Meskit akmenį - aš nebenoriu būti emociškai atbukusi.

O galbūt. Tik galbūt aš lipu dėl tavęs.

Patiko (7)

Rodyk draugams

Rašyk komentarą